Skip to main content <#maincontent> We will keep fighting for all libraries - stand with us! Internet Archive logo A line drawing of the Internet Archive headquarters building façade. Search icon An illustration of a magnifying glass. Search icon An illustration of a magnifying glass. Upload icon An illustration of a horizontal line over an up pointing arrow. Upload User icon An illustration of a person's head and chest. Sign up | Log in Web icon An illustration of a computer application window Wayback Machine Texts icon An illustration of an open book. Books Video icon An illustration of two cells of a film strip. Video Audio icon An illustration of an audio speaker. Audio Software icon An illustration of a 3.5" floppy disk. Software Images icon An illustration of two photographs. Images Donate icon An illustration of a heart shape Donate Ellipses icon An illustration of text ellipses. More Hamburger icon An icon used to represent a menu that can be toggled by interacting with this icon. Internet Archive Audio Live Music Archive Librivox Free Audio Featured * All Audio * This Just In * Grateful Dead * Netlabels * Old Time Radio * 78 RPMs and Cylinder Recordings Top * Audio Books & Poetry * Computers, Technology and Science * Music, Arts & Culture * News & Public Affairs * Spirituality & Religion * Podcasts * Radio News Archive Images Metropolitan Museum Cleveland Museum of Art Featured * All Images * This Just In * Flickr Commons * Occupy Wall Street Flickr * Cover Art * USGS Maps Top * NASA Images * Solar System Collection * Ames Research Center Software Internet Arcade Console Living Room Featured * All Software * This Just In * Old School Emulation * MS-DOS Games * Historical Software * Classic PC Games * Software Library Top * Kodi Archive and Support File * Vintage Software * APK * MS-DOS * CD-ROM Software * CD-ROM Software Library * Software Sites * Tucows Software Library * Shareware CD-ROMs * Software Capsules Compilation * CD-ROM Images * ZX Spectrum * DOOM Level CD Books Books to Borrow Open Library Featured * All Books * All Texts * This Just In * Smithsonian Libraries * FEDLINK (US) * Genealogy * Lincoln Collection Top * American Libraries * Canadian Libraries * Universal Library * Project Gutenberg * Children's Library * Biodiversity Heritage Library * Books by Language * Additional Collections Video TV News Understanding 9/11 Featured * All Video * This Just In * Prelinger Archives * Democracy Now! * Occupy Wall Street * TV NSA Clip Library Top * Animation & Cartoons * Arts & Music * Computers & Technology * Cultural & Academic Films * Ephemeral Films * Movies * News & Public Affairs * Spirituality & Religion * Sports Videos * Television * Videogame Videos * Vlogs * Youth Media Search the history of over 835 billion web pages on the Internet. Search the Wayback Machine Search icon An illustration of a magnifying glass. Mobile Apps * Wayback Machine (iOS) * Wayback Machine (Android) Browser Extensions * Chrome * Firefox * Safari * Edge Archive-It Subscription * Explore the Collections * Learn More * Build Collections Save Page Now Capture a web page as it appears now for use as a trusted citation in the future. Please enter a valid web address * About * Blog * Projects * Help * Donate * Contact * Jobs * Volunteer * People * Sign up for free * Log in Search metadata Search text contents Search TV news captions Search radio transcripts Search archived web sites Advanced Search * About * Blog * Projects * Help * Donate Donate icon An illustration of a heart shape * Contact * Jobs * Volunteer * People Full text of "Kosmos, 1926. Nr. 10 " See other formats GAMTOS IR ŠALIMŲ MOKSLŲ MĖNESINIS LAIKRAŠTIS VII metai, 10 Nr. 1926 m. Spalių mėn. KAHNAS ———— ———————— T O Turinys: Lothar Heffier: Iš geometrijos plėtotės per du tūkstančiu metų 369 Pagal J. Veberį;: Mokslo žingsniai į gamtos pasaulio didybes ir Inažybę“ 378 VI. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos - - - - - > 383 K. Regelis: Apie Lietuvos lankas = - - - - - - + - - - 380 Pagal Handmann'ą ir k: Šiaurės šviesų naujausi aiškinimai - - - - 300 Pr. Dovydaitis: Apie vieną paukščių tyrimo įstaigą Lietuvos pašonėj 403 Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų: Iš Felikso Rosen'o atsiminimų apie susitikimą su šv. Prančiškum Ąsižiečiu 409 Č. Pakuckas it k: Marijonas Tamašauskas > - + - + > - > > > 411 E. Landau: Camille Golgi' - > > = > 22 405 F. Butkevičius: Heike Kamerlingh Onnes - - - - - - - - - 415 L. Vailionis: Luther Burbank = > > > =--> 417 B. Kuodaitiss John Louis Emil Dreyer - - M» 419 Įvairenybės: A.J.D: Šv. Pranciškaus Asižiečio gamtos jausmas - - - - - - 420 D; Dideli Zemės plutos judėjimai - - - - - - - - - - - - 423 D.: Apie gyvulių amžį > 483 D.: Šimto metų zoologinė paslaptis - > > + > - > 17-44 D.: Pelės padeda žmonėms, žmonės pelėms - - - - - - - - 444 Laiškai: Redakcijai: V.. Širvydas: Laiškas 'iš An:erikos Lietuvos Geografijos išleidimo reikalu 424 KOSMOS 1926 metais eina kas mėnuo 40 pusl. didumo sąsiuviniais, gausiai iliustruotais. Prenumeratos kaina: „Visų mokyklų moksleiviams, studentams ir pradžios mokyklų mokytejams—metams 20 litų, pusei metų 10 litų. Visiems kitiems— metams 25 litai, pusei metų 14 litų. Prenumeratos pinigus siųsti adresuojant: „Kosmo“ administracijai, Kaune, Rotušės Aikštė Nr. 6. Dar yra nedidelis skaičius ir praeitų metų „Kosmo“ komplektų šiąja kaina: 1925 m. šešerios knygos (pilnas komplektas) 18 litų. 1924 metų ketverios knygos (pilnas komplektas)—15 litų. 1922-23 m. trejos knygos (pilnas komplektas)—10 litų. 1920-21 m. dvejos knygos (nepilnas komplektas) 10 litų. Kreiptis ten pat—į „Kosmo“ administraciją. Redaktorius ir Leidėjas: Pr. Dovydaitis, Kaunas, Ukmergės plentas 38B. Tel. 1404 Iš geometrijos plėtotės per du tūkstančiu metų. Paskaita, kurią Prof. Dr. Lothar Heffter skaitė Freiburgo Mokslo Draugijos metiniame susirinkime 1924 m. lapkričio m. 8 d., ir kuri čia išversta autoriui leidus. Didžiai gerbiamas Susirinkime! Tamstos žinote pasakėčią apie vynininką, kuris mirdamas savo sū- nams nieko daugiau nepaliko, kaip tik vyndaržį, kuriame sakė esant paka- stą lobį. Sūnūs, stropiai iškasinėję daržą, lauktojo lobio nerado, bet rado kitokį: beieškodami pakėlė vyndaržio našumą. Matematikos istorijoje yra gausiai pavyzdžių, kur panašiai atsitinka, kaip ir šioje pasakėčioje. Vienas ryškesniųjų yra ratilo kvadratūra, t. y. už- davinys, kaip vien tik su liniuote ir skriestuvu nubrėžti duotajam ratilui lygiaplotį kvadratą. 1882 metais, po 4000 metų triūso, čia Freiburge Lin- emann'as įrodė, jog tas uždavinys neišsprendžiamas. Bet tų darbų vai- siai buvo pažinimas labai daugelio geometrijos ir aritmetikos dalykų, kaip antai, gilus įžveigimas pobūdžio skaičiaus m, reiškiančio santykį ratilo ilgio su jo skermeniu. Algebros lygtys I, II, III ir IV-;o laipsnio jau seniai mokėta spręsti —daugelio jų net mokyklose mokė; o V-jo ir aukštesniųjų laipsnių lygtys prieštarauja visiems mėginimams jas paprastai algebriškai išspręsti. Tas negalėjimas jas išspręsti iškelias aikštėn jau daugiau kaip 100 metų. Ir galime neperdėję sakyti, jog iš mėginimų jas išspręsti iškilo visa modernoji algebra. (Čia taip pat turėjo reikšmės vadinamoji didžioji Fermat'o tezė (jog lygtis x" - y — z", su n didesniu kaip 2, sveikai- siais x, y ir z neišsprendžiamos) ir W olfskehlio už tą įrodymą pažadė- tosios 100000 (pop.) markių. Iš mėginimų jas išspręsti iškilo svarbių gilaus po- būdžio aritmetiškų davinių. Cia, žinoma, abejotina dar, ar tik nesveria ir tūkstančių tūkstančių nepašauktųjų laiko ir jėgų negirdėtas sugaišimas. Pi- nigų suma šį kartą taip pat yra laimingai paveikusi: kalbamųjų įrodymų labai pagausėjo. Leiskite man šiendieną atsekti plėtotę, kuri prasidėjo apie 300 metų prieš Kristų ir kuri tebeina ir šiais laikais, tą plėtotę, kur keiiamieji daly- kai iš pradžių rodėsi neišsprendžiami,-—-bet pakilotų žemių našumas pakilo, Didysis graikų geometras Euklidas savo „Elementuose“ (Zrorxeta), pasiremdamas aptarčių ir aksiomų arba postulatų sistema, pastatė geometri- įos rūmą, kuris beveik visiškai patenkina ir mūsų šių dienų griežtus rei- kalavimus ir pramintas savo kūrėjo vardu—euklidine geometrija. Aptarčių pradžioje yra lygiagrečių tiesiųjų linijų aptartis; čia jos aptartos kaip to- kios dvi tiesiosios, katros, kad ir kažinkiek pratęstos, niekada nesusikerta. Įvairiuose Euklido leidiniuose ar V-ju postulatu, ar XI-ja aksioma dedamas posakis: „Jei viena tiesioji kerta kitas dvi tiesiąsias ir su jomis sudaro vienašalius išvidinius kampus, kurių suma yra mažesnė kaip du stačiuoju, tai, pratęsiant į tų kampų pusę šitas abi tiesiąsias, jos susikerta. Šios aksio- mos pagalba Euklidas įrodo, jog per tašką tegalima nutiesti viena lygia- gretė duotajai tiesiajai; ši aksioma dažnai vadinama lygiagretumo aksioma. Jau seniesiems Euklido leidėjams ir komentatoriams V-sis jo postu- latas pasirodė mažiau aiškus negu kiti; jie panoro jį įrodyti, t. y. logiškai 370 Lothar Heffter: Iš geometrijos plėtotės išvesti iš kitų Euklido elementų aptarčių ir postulitų —panoro V-jį postu- laią, kaipo tokį, nukelt nuo sosto. Cia ir parodytas tas vyndaržis, kuriame tikėtasi pakasto lobio, ir pradėta mėginti jį iškelti. e Bet visi įrodymai, kad ir kiek toli jie siekdavo, nenusisekdavo, nes jie daugiau ar mažiau aiškiai įrodomąją aksiomą pakeisdavo kita tolygia, imamąja pirmosios vietoje Euklido aksiomų tarpe. Vil.ojąs tikslas nebuvo: atsiektas, bet buvo jau suprastas būtimas reikalas pažinti tokius tolygu- mus. Praleisdamas daug šimtmečių ir mažiau svarbių dalykų, aš tik pa- minėsiu, kaipo pavyzdį, Joną Wallis'ą (1616—1703), kuris V-jį postulatą buvo pakeitęs kitu: kiekvienai figūrai galima nubrėžti panaši bet kurio mato kita figūra. Naujoji epocha pradedama jėzuito Džirolamo Saccheri'o (1667 —1733) jo mirties metais išleistuoju didžiai vertu veikalu „Euclides ab omni naevo vindicatus“ (nuo visų dėmių nuvalytas Euklidas). Saccheri nagrinėja stačiakampį lygiagretainį ABCD, kurio kampai A ir B yra statūs ir kraštinė AD BC, iš čia tad ir kampai C ir D turi būti tarp savęs lygūs. Euklido V-ju postulatu kampai C ir D taip pat statūs. Saccheri leisdamas, jog šituo- du abu kampu yra bukieji arba smailieji, taria, kad V-sis postulatas yra klaidingas. Jis skiria stačiojo, bukojo ir smailojo kampo hipotezes (žiūr fig.). Hipotezė stačiojo bukojo sma'lojo kampo A B A B A B (Kadangi antrosios ir trečiosios scheminių figūrų tiesioji CD kreivai nu- brėžtos, kad būtų atvaizduota smailojo ir bukojo kampo hipotezės, nereik manyti, kad linijos imamos kaipo euklidiškos plokštumos vaizdai—tat paste- bimė persergėdami, nes paprastosios euklidinės geometrijos prasme jos nėra tiesiosios). Jei viena iš trijų hipotezių tinka vienam tokiam keturkam- piui, tai ji galioja ir visiems. Ir atatinkamai kiekvieno trikampio kampų suma yra lygi, didesnė ar mažesnė už du stačiuoju. Saccheri stengėsi sugriauti bukojo ir smailojo kampo hipotezes ir tuo įrodyti stačiojo kampo hipo- tezę arba V-jį Euklido postulatą. Bukojo kampo hipotezę paneigti jam buvo nesunku, Kad sugriautų smailojo kampo hipotez', jis, įrodydamas jo prieštaravimą, turėjo atlikti labai ilgų samprotavimų ir, pagaliau, pasirodė, jog jo duotasai įrodymas buvo klaidingas. Bet, tą hipotezę įrodinėdamas, jis gavo tezių ir aptarčių labai svarbių vėlesniems laikams. Ne tat rado, ko ieškojo, bet kitą Erangų lobį, —ir jis pats jo vertės nebuvo supratęs. Panašiu keliu, kaip Saccheri, ėjo ir Jonas Enrickas Lambert'as (1728—1777), kuris bukojo ir smailojo kampų hipotezes dar toliau išva- džioja negu Sacheri, Jis surado jog šitoms abiems hipotezėms egzistuoja absoluius ilgio vienetas. Tiesa, euklidinėje geometrijoje yra absolutus kampo matas, pav., visas kampas aplink vieną iašką, arba jo dalis, kaip kad yra statusis kampas, ar laipsnis, bet nėra ten absolutaus ilgio mato; juk nor- Lothar Heffter: Iš geometrijos plėtotės 371 malmeteris Paryžiuje arba bet kurios homogeniškos šviesos bangos ilgu- mas yra tik susitartas ilgio vieneto nustatymas. Naudojantis nestačiojo kampo hipoteze, galima kiekvienam kampui nustatyti atatinkama atkarpa ir atvirkščiai šitai atkarpai atatinkamas kampas: tuo būdu absolutus kampo matas perkeliamas atkarpoms. Daugiau Lambertas yra radęs, jog trikampio plotas proporcingas dviejų stačiųjų kampų ir trikampio kampų sumos skir- tumui. Jis suprato, kad bukojo kampo hipotezė tinka rutulio geometrijai, sferiškajai geometrijai, kur didieji ratilai laikomi tiesiosiomis linijomis. Taip, ir jis taria galimybę, jog smailojo kampo hipotezė bus tinkama menamojo spindulio rutuliui. Ką tat reiškia, čia plačiau paaiškinti negalime. Bet ding- telėjo nepaprasta mintis. Be abejo, Lambertas taip pat vis dar stengėsi įro- dyti V-jį postulatą. Didieji prancūzų matematikai 18-jo šimtmečio pabaigoje ir 10-jo pra- džioje beveik visi dirbo lygiagretumo klausimui; jų tarpe ypač pasižymėjo: D'Alembert'as (1717—1783), 1759 m. pavadina jį „Vėcueil et pour ainsi dire Ie scandale des ėlėments de Gėometrie“ (uola ir, taip pasakant, geometrijos elementų skandalas); Lagrange'as (1736—1813), kuris skaitė Akademijoje šiuo klausimu labai apdirbtą paskaitą ir staiga baigė žodžiais: „Il faut gue įjy songe en- core“ (reikia dar man pagalvoti); Carnot'as (1753—1823) sujungė šį klausimą su panašybėmis; Laplace'as (1749—1827) ir Fourier'as (1768—1830) iškėlė aikštėn to klausimo sunkumą; Legendre'as (1752—1833) surado svarbių tezių eilę, bet kurios jau buvo duotos Saccheri'o ir kurios ilgą laiką literatūroj buvo vadinamos Le- gendre'o vardu. Jo „Geometrijos elementų“, kur naujai įrodinėjimas V-sis postulatas arba vėl grįžtama prie senųjų įrodymų, nuo 1704 ligi 1828 m. buvo išleista 12 tokių smarkiai svyruojančių leidimų. O iš tikrųjų visuose leidimuose atsiliepė tas pat senasis blogis: buvo naudojamasi ekvivalenti- ška euklidinei aksioma. Bet plačiai pasklidę Legendre'o veikalai suįdomino lygiagrečiųjų teorija ir daugiau žmonių. į Toliau vėl iškyla vengras Volfgangas Bolyai (1775 —1856), Gauso jaunystės draugas ir Jono Bolyai'o, jį pralenkusio sūnaus, tėvas. Jis pirmasis paabejojo, ar įrodomas yra V-sis postulatas, nes, jį paneigęs ir pakeitęs kita aksioma, buvo gavęs jam neprieštaraujančių išvadų; V-sis po- stulatas turėjo reikšti naują dalyką, kurio nebuvo kituose Euklido postula- tuose. Šią savo pažiūrą jis išdėstė veikale „Tentamen juventutem studio- sam in elementa matheseos... introducendi. Cum appendice triplici“. 1829— 1831. Dar trumpai paminėsime F. L. Wachterį (1792—1817), Gauso mo- kinį, radusį smailojo kampo geometrijai svarbių savybių, kurioms galiojant, begalinai ilgo spindulio rutulio paviršiui tinka euklidinė geometrija. Dabar eisime prie paties princeps'o mathematicorum (matematikų kunigaikščio) Karlo Fridricho Gauss'o (1777—1855). Iš jo laiškų ir iš jo pir- mąjį kartą 1900 metais išleistųjų palaikų žinome, jog jis apie 1792 metus, t. y. apie 16 savo amžiaus metus, dirbo lygiagrečių teorijai. Apie 1816 me- tus jis jau gerai žinojo, kad visi ligi to laiko padarytieji įrodymai buvo ne- vaisingi ir tokie turėjo būti, nes būdavo gaunama konsekventiška geome- 372 Lothar Heffter: Iš geometrijos plėtotės trija, nepareinanti nuo V-jo postulato. Tat yra dalyko tikros padėties, apie kurią buvo ir anksčiau galvota, kaip jau mūsų ir minėta, bet tik po 1816 m. paskelbta, pažinimo aiškumas ir taisyklingumas. Ir ne tik šis dalykas jo pirmojo buvo visiškai teisingai visam klausimui nustatytas; Gausas yra gal- vojęs taip pat ir apie visas svarbesniąsias neuklidinės geometrijos detales. Kodel tat jis neskelbė? Ir šiuo reikalu, kaip ir kitais, turime apie tą, taip toli nuėjusį, nuostabiai vertą vyrą nurodymų iš jo laiškų ir poreiškių. Jis mėgdavo, teisingiau, buvo jo prigimties būtinumas, pirmąjį kartą išleisti savo minčių rezultatus ne tik daiktiniu, bet ir forminiu atžvilgiais pilnai kalavo daug laiko, ir jis dažnai nusiskundžia, jog savo tarnystės ir kiti reikalai jam atima pervirš daug laiko ir neleisdavę pakankamai atsidėti tam, ko iš jo niekas kitas negalėjo atimti. Prie čia dar prisidėjo tai, jog jis jau- triai būkštaudavo net faktinai nepagrįstų puldinėjimų. O visiškai sugriaujant pažiūras apie geometrijos pagrindus, tokių puolimų iš tikrųjų reikėjo laukt. Jis tiesiog sako, jog bijojęs „boiotiečių riksmo“. Nes juk lygiai taip buvo atsitikę ir su kitu dideliu aptikimu,—visai nuo viens kito nepareinamai Abelio ir Jacobi'o surastąja eliptiškų funkcijų teorija; ir apie šį dalyką iš Gauso palikimų žinome, jog jis daug pirmiau buvo turėjęs šios teorijos svarbiąją mintį ir dar daug daugiau buvo žinojęs apie ją, kaip tiedu. Be*pavydo, bet džiaugsmingai vertindamas sprendė jis apie gauna- muosius jam labai rūpimus lygiagrečių klausimu pranešimus ir įrodymus. 1818 m. Gausas yra padaręs trumpų pastabų apie Marburgo teisių prote- soriaus Ferd. Karlo Schweikart'o (1780—1895) darbą. Šveikartas skyrė euklidinę ir astralinę geometrijas,—paskutiniuoju vardu jis vadina smailojo kampo geometriją. Pavadinimas rodo, jog ji nustatoma iš astrono- minių matavimų ir galioja erdvėje. Astralinės geometrijos trikampio kampų suma yra mažesnė kaip du stačiuoju kampu ir juo ji būna mažesnė, juo esti didesnis trikampio plotas. Pirmąjį karta fiksavus tam tikrą konstantą, astralinė geometrija buvo visiškai nustatyta. Jei ta konstanta begalinai di- delė, astralinė geometrija tampa euklidine. 1819 m. Gausas atsako į šį pra- nešimą; giria Sveikartą ir pasisako, kad jis pats esas tiek išplėtojęs astra- linę geometriją, jog, jei tik duota konstanta, tai jąja remdamasis galįs spręsti visus klausimus. Sveikarto seserėnas Pranas Adolfas Taurinus (1794—1874) 1826 metais išleido knygelę „Geometriae prima elementa“, kurioje išdėstė savo sudarytą neeuklidinę arba .logaritmiškai sferišką geometriją. Ką Lam- bertas buvo nujautęs, t. y. jog smailojo kampo geometrija galioja mena- mojo spindulio ratilui, šis išdėsto formulomis. Detalėse jis buvo toliau nuėjęs kaip Sveikartas, bet bendrąja pažiūra buvo nuo savo dėdės atsili- kęs: jis tikėjo dar V-jį postulatą esant teisingą. Dabar pakalbėsime apie du vyru, kuriuodu, bemaž vienu laiku, bet visai nuo viens kito nepareinamai,' paskelbė pirmuosius neeuklidinės geo metrijos raštus, kuriuodu visai buvo supratę šios geometrijos reikšmę ir skyrium ją buvo sudarę—apie rusą Lobaževskį ir vengrą joną Bolyai. Mikalojus Jono sūnus Lobačevskis (1793 —1856) 1829—1830 m. išleidžia „Geometrijos pirminius pagrindus“, 1835 m. „Menamąją geome- triją“, 1840 m. „Geometrišką lygiagrečių linijų teorijos tyrimą“, 1855 m. Lothar Hetfter: Iš geometrijos plėtotės 373 „Pangeometriją“. Pasiremdamas įvairiais elementariniais dalykais ir giliai apgalvotomis aksiomomis, jis naująją geometriją išreiškia ištisai formulomis. Jis randa, jog naujoji geometrija, imant ją begalinai mąžam trikampiui, su- tampa su euklidine, jog neeuklidinė trigonometrija tampa sferiškąja, kada trikampio kraštinių ilgiai a, b ir c pakeičiami dydžiais, kurie gaunami juos padauginus menamuoju skaičiumi i=yi, jog pasinaudojus paprastosios analitiškos geometrijos koordinatėmis galima ir čia suskaičiuoti ilgiai, plotai ir tūriai. 4 Sužinojęs apie Lobačevskio „geometriškus tyrimus“, Gausas 1846 m. rašė Schumacher'iui, kad apie 54 metus jis buvęs tų pačių įsitikrinimų; medžiagos Lobačevskis jam .nieko naujos nedavęs, bet pats dalyko: išdėsty- mas esąs paimtas kitoniškas ir Lobačevskio esą tat atlikta labai meistriškai, grynai geometriškai. Jonas Bolyai (1802—1860), Voligango sūnus, ankstybo genijaus tipas, 1823 metais rašė savo tėvui, jog jis „iš nieko naują pasaulį sukūręs“. Priedėlyje tėvo palikimui, kuris buvo atiduotas spaudai 1829 m. ir 1831 m. išleistas —Lobačevskio pirmasis veikalas taip pat išleistas 1829—1830 m. —jis duoda trumpą klasikišką savo teorijos santrauką. Lygiagretes jis ap- taria kaipo viena kitai asimptotiškai artėjančias tiesiąsias. [Labai charakte- ringas tas naujosios geometrijos dalykas, jog, vietoje Euklido tik vienos nutiesiamos tiesiajai lygiagretės per duotąjį tašką, čia galimos dvi lygiagre- tės, kurios asimptotiškai artėja prie vieno ar kito duotosios tiesiosios galo. Bolyai rado, kad begalinai ilgo spindulio ratilui ir rutuliui beveik tinka euklidinė geometrija; šis dalykas, kaip esame matę, jau iš seniau buvo parengtas. Sferiškoji geometrija absolučiai galioja, t. y. nepareina nuo ly- giagretumo aksiomos rūšies. Buvo išplėtota naujosios geometrijos trigo- nometrija, suskaičiuoti plotai ir tūriai, Ir apie Joną Bolyai Gausas yra pareiškęs savo nuomonę, rašydamas 1832 m. jo tėvui Voligangui: „Dabar keletą žodžių apie tavo sūnų. Kada aš apie jį pradedu sakydamas, jog neturiu jo girti, tu valandėlei nustebsi; bet aš kitaip negaliu: jį girčiau, vadinas, girčiau pats save, nes visas raši- nio turinys, kelias, kurio laikosi tavo sūnus, ir rezultatai, kuriuos jis gauna, bemaž sutampa su manaisiais, nustatytais begalvojant jau dalinai 30—35 m. Iš tikrųjų, aš buvau jo darbu nepaprastai nustebintas. Jono Bolyai išdėstymas buvo daugiau sutrauktas ir lengviau apžvel- giamas negu Lobačevskio, bet Lobačevskis kai kuriais atvejais nuėjo toliau kaip Bolyai. Gaila, Bolyai neišlaikė to priedėlio klasikiškos aukštumos; jis buvo palinkęs atkristi—ir vėl dar ieškojo Euklido postulato įrodymo! Gausas, Šveikartas, Lobačevskis, Jonas Bolyai greta euklidinės geo- metrijos sudarė naują neuklidinę, menamąją, lovaritmiškai sferišką ir astra- linę, kur galioja smailojo kampo hipotezė, kur trikampio kampų suma yra mažiau kaip du stačiuoju, kur eina per tašką tiesiajai ne viena lygiagretė, bet dvi, ir kur betgi tiesioji, kaip ir euklidinėje geometrijoje, yra begalinai ilga. Cia visur galima padaryti priekaištą, jog įgytieji dalykai tėra tik svar- būs ir įdomūs teoriškai, bet jie neturi jokios praktiškos prasmės. Tokiems realistams svarbu žinoti, kad 1868 m. italas Beltrami (1835—1900) su- rado tokią plokštumą, vadinamąją pseudosferą, kur, imant geodetiškas lini- jas tiesiųjų vietoje, galioja Bolyaio ir Lobačevskio neeuklidinė geometrija. 374 Lothar Heltcer: Iš geometrijos plėtotės Tat po 40 metų, padarius tos geometrijos teoriškus išvadžiojimus, surasta tam tikra plokštuma, kurioje jie galima realizuoti. Be to, taip pat mokoma neeuklidinė plotmė atvaizduoti euklidinėje: čia neeuklidinėms tiesiosioms atsako kreivosios linijos. Tuo būdu, papildomai pateisinamos dvejetas mū- sišk ų figūrų, kuriose tiesiosios linijos išreikštos kreivai. Pagaliau, pavyzdis neeuklidinei geometrijai turimas ir Einšteino relativybės teorijos kai ku- riose dalyse, jei jos reiškiamos grafiškai. Dėmesingam klausytojui dar nebus pasprukęs tas dalykas, jog jau pradžioje, kalbant apie Saccherį, buvo skiriamos trejetas hipotezių —stačiojo, smailoio ir bukojo kampų —ir lygiai taip pat trejetas atvejų, kur trikampio kampų suma yra lygu, mažiau, daugiau kaip du stačiuoju; tuo tarpu greta eukli- dinės geometrijos (stačiojo kampo hipotezė, trikampio kampų suma lygu dviems statiesieėms) mūsų dar kalbėta tik apie Bolyai-Lobačevskio (smailojo kampo hipotezė, kampų suma mažiau kaip du stačiuoju). Kur dingo trety- sis atvejis, į kurį taip atsidėję nurodinėjo atskiri geometrai? Toks jo pralei- dimas nėra pripuolamas: čia būta dvejopos priežasties. Viena— Euklidas, naudodamasis lygiagrečių aksioma, tylomis ėmė tiesiąsias begalinai ilgas, o tat yra nesuderinama su bukojo kampo hipoteze. Kol apsieinama su Eu- klido tezėmis netaikant dar lygiagretumo aksiomos, bukojo kampo hipote- zės galima išvengti, ką lengvai galėjo padaryti ir Saccheri. Antra—greit buvo pastebėta, kad bukojo kampo hipotezė tinka steriškajai geometrijai, tat čia— mažiausia dvimatėje srityje—nebuvo akstino sudaryti naują geometriją. Ši spraga buvo užkišta, kada visas klausimas imta tirti dar kartą visai nauju požvilgiu. Bernardas Riemann'as (1826—1866) savo paskaitoje „Apie hi- potezes, kuriomis pagrįsta geometrija“ 1854 m. erdvę palaikė skaitmenų įvai- rumu ir erdvės taškams nustatyti jis ėmė vartoti tris koordinates. Jei mes vietoje trimatės erdvės .tekalbėsime tik apie dvimatę plokštumą, kurios ta- škai būtų išreiškiami dvejeta koordinačių, tai turėsime pasakyti: Rymanas mąstė plokštumą kaipo skaitmenų įvair:mą. Betgi kalbamoji plokštuma esti keleriopa; tas keleriopumas pareina nuo esančių plokštumoje begalinai arti viens kito dviejų taškų nutolimo, t y. nuo lanko elemento formos. Her- manas Helmholtz'as (1821—1894) 1868 metais savo paskaitoje „Apie tikruosius geometrijos pagrindus“ Rymano teoriją pagilino ir pagriež- tino. 1893 m. Sophus Lie (1842— 1809) tuos abejus tyrimus apibendrino. Ir šiuo atžvilgiu nuo lanko elemento pareina trys plotmių rūšys, at- seit geometrijos: Euklido, Bolyai-Lobačevskio ir, pirmiau mūsų nu- tylėtoji, o dabar pavadinamoji Rymano geometrija. Iš tikrųjų, ji išreiškiama kaipo sferiškoji geometrija tokios rutulio plotmės, kur didieji ratilai vėl, kaip ir geodetiškos linijos, imamos plotmėje tiesiosiomis. Cia tiesiosios yra pabaigiamo ilgio ir galioja bukojo kampo hipotezė, o trikampio kampų suma yra daugiau kaip du stačiuoju. Cia tiesiajai nėra nei vienos lygiagretės, nes du didžiuoju rutulio ratilu persikerta. Tokiu būdu visos trys geometrijų rūšys yra išreikštos tam tikrose plotmėse: plokštumoje, rutulyje, arba sferoje, ir pseudosferoje. Sios plotmės turi vieną svarbią savybę: jei kuri nors plotmės dalis išpiaunama, tai galima ši išpiautoji dalis stumti ta plotme ir ji visada, plotmei neišsitempiant ir nesusitraukiant, su šiąja plotme sutaps. Kad ši savybė tinka plokštumai ir Lothar Hetfter; Iš geometrijos plėtotės 375 rutuliui, aiškiai suprantama. Taip pat galima įrodyti, jog įi tinka ir pseudo- sferai. Betgi ji netinka bet kuriam elipsoidui. Plotmės, turinčios kalbamąją savybę, vadinamos pastovaus kreivumo plotmėmis. Kreivumo matas yra tam tikras skaitmuo, kuris plokštumai lygus nuliui, rutuliui yra teigiamasis ir pseudosferai —neigiamasis. Pastovaus kreivumo plotmėse aplamai galioja Euklido, Bolyai-Lobačevskio ir Rymano geometrijos, o kreivumo matas tada esti arba nulius, arba teigiamasis, arba neigiamasis. Tuo mes ir baigsime aprašyt plėtotę aksiomos, kilusios ryšium su Euklido lygiagrečių aksioma. Trys geometrijos rūšys, paremtos trimis viena kitą pašalinančiomis tezėmis apie lygiagretes, jau gerai apibūdintos ir vargu beiškeltume aikštėn naujų būdingų bruožų, įei imtume čia nagrinėti visą jų išvidinį sąstatą. Dabar mes nusikreipsime į prieš mūsų akis paimtojo vaizdo gražiąją pabaigą, į jo įpynimą į bendrąjį modernų geometriškų tyrimų vaizdą. Mūsų minėtosios trys geometrijų rūšys viena nuo kitos skiriasi tuo, jog kai kutios jų Euklido aksiomos pakeistos kitomis; bet galima būtų su- daryti ir tokia geometrija, kur visos tos skirtingos aksiomos būtų išleistos ir ji tik būtų pagrįsta visų trijų geometrijų bendrąja liekana. Tokia geo- metrijos dalis, projektivosios geometrijos vardu vadinamoji, iš tikrųjų jau senokai yra išaugusi. Reikia čia pastebėti, jog toje geometrijoje kalbama tik apie tokias geometriškųjų figūrų savybes, kurios toms tigūroms tinka bet kaip jas projektuojant,—vaizdžiau sakant: visiems jų topografi- škiems atvaizdams. Šiai geometrijai pradžią yra davęs Desargues (1639), ją plėtojo Poncelet (1822), Chasles (1827) ir Jokūbas Steineris (1832), bet tik Staudt'as (1798— -1867) 1847 metais savo veikalu „Padėties geometrija“ pirmasis ją pamatavo ir išreiškė beveik apvalęs nuo visų neprojektivųjų sąvokų. Projektivioje geometrijoje dar nėra kalbos apie lygiagretumą arba ortogonališkumą, apie ilgio ir kampo matus, kadangi tatai yra kaip tik to- kios sąvokos, kurios nepalieka visose figūros projekcijose. Nagi 1859 metais anglui Cay1ey (1821—1895) pasisekė išreikšti taip pat kaipo projektivias visas tas sąvokas ir dydžius, kurie buvo euklidinėj geometrijoje ir kurių projektiviai geometrijai trūko; tuomet tam tikras kūgio piūvis plotmėje reiškė absolutų vaizdą. Dviejų tiesiųjų kampas ir dviejų taškų atstumas buvo aptarti tuo pačiu principu. Buvo nustatyta absoluti Cayley'o matų aptartis. Gauta kiekvienas absolutaus kūgio piūvio taškas nuo kiekvieno kito taško begalinai didelio atstumo ir todel absolutus kū- gio piūvis vadinamas taip pat begalinai tolimu. Cayley išvengė to, kad tas kūgio piuvis būtų imamas tik trejopu būdu ir todel projektivioji geometrija nėra Euklido, Bolyai-Lobačevskio ir Rymano geometrijų tęsinys. 1871 m. Feliksas Klein'as (1849— 19025) savo įdo- miame veikale apie neeuklidinę geometriją pilnai įvertino Cayley'o nuomo- nes. Kleinas ten parodė, jog Šiaudto paimta medžiaga maiui nustatyti grynai projektiviam pamatavimui, kitaip sakant, grynai projektiviam ryšiui esanti tarp tiesiosios taškų ir skaitmenų eilės skaitmenų. Bet iš tikrųjų šiuo svarbiu klausimu Štaudto teorijoj—ką neseniai esame pabrėžę žodžiu „beveik“—buvo spraga, kuri visai pašalinta, kada Dedekind'as (1831—1916) 1872 m. griežto samprotavimo aksioma nustatė tiesiosios linijos taškų nuolatumą (Stetigkeit) 1882 m. Pasch'as, mūsų gam- 376 Lothar Hetfter: Iš geometrijos plėtotės tos matematikos fakulteto garbės daktaras, kuris šiandieną pilnas kūrybos įėgų švenčia 81 metų sukaktuves, pirmasis išreiškė visai laisvą nuo prie- kaištų projektivišką ryšį tarp taškų eilės ir skaitmenų eilės. Tuo ir buvo darbas baigtas: iš bendrojo projektiviosios geometrijos kelmo, Cayley-Kleino nuomone, išaugo trys svarbiosios šakos Euklido, Bolyai-Lobačevskio ir Rymano geometrijų, kaipo specialūs projektyviški vaizdai ir, be to, išaugi- mas arba pirmosios, arba antrosios, arba trečiosios pareina nuo parinkimo absolutaus kūgio piūvio. Analitiškas visų trijų geometrijos rūšių išreiški- mas, t. y. jų išreiškimas formulomis, savaime aišku, yra tampriai susirišęs su absolutaus kūgio piūvio išreišk'mu. Kaip gražios ir paprastos yra tos tormulos, parodė visai nauji darbai. Visi ligi šiol mūsų minėtieji išprotavimai—kaip jau esame kartą pa- stebėję —buvo atliekami dvimatėje plotmėje dalinai del to, jog ir Euklidas tos minties laikėsi, dalinai, —nes mes jautėme, jog šis kelias bus lengviau įsivaizduoti ir kiek suprantamesnis nespecialistams. Dabar pridėsime, jog visiškai tokius pat nagrinėjimus turėtume atlikti, jei žengtume žingsnį at- gal į vienmatę sritį, į linijos geometriją arba taip pat žingsnį į priekį, į trimatės erdvės geometriją. Jei imama vienmatė linija, tada vietoje plotmės kūgio piūvio, Cayley-Kleino absolutaus arba begalinai tolimo vaizdo, gau- nama pora taškų; jie galį būti arba realūs ir atskiri, arba realūs ir sutampą, arba abu meramuoju. (Cia gaunama hiperbolė, kada linijoj du atskiru be- galinai tolimu tašku, parabolė, kada joje du sutampančiu tašku, ir elipsis, kada du menamuoju begalinai tolimu tašku. Šiomis trimis kreivųjų rūšimis galima sudaryti trijų rūšių geometrijos ir todel vadinamos jos hiperbo- liška, paraboliška ir eliptiška geometrijomis. Pavadinimus šiuos perkeliame ir dvimačiai sričiai: sinonimiškai jais vadiname Bolyai-Lobačev- skio, Euklido ir Rymano geometrijas. Perėjus į trimatę erdvę, gaunamas a)- | solutus ar begalinai tolimas vaizdas, antrosios eilės plotmė, apie kurią vėl tegali kilti trijų rūšių klausimų. Ir čia pasinaudosime tais pat vardais ir skir- sime, be hiperboliškos, arba Bolyai-Lobačevskio, paraboliškos, arba Euklido, ir sferiškąją, arba Rymano, geometriją. Paskutinioji erdvėje, palyginant su euklidine, yra tokios pat naujos rūšies, kaip kad hiperboliškoji buvo plotmėje. Bet trys geometrijų rūšys viena kitą pašalina. Jei mes tikime esant realę fizišką erdvę ir jai pritinkančią geometriškai suvokiamą struktūrą, tat daugiausia jai gali tikti viena iš trijų geometrijos rūšių. Ar viena ir kuri, būtent, iš jų tat yra, tai, žinoma, jau nebe matematiška, 0 gamtos moksų problema. Matematikas iš aksiomų sistemos visai abstraktiškai šudaro tam tikrą geometriją, o kitą kartą iš pakeistos aksiomų sistemos, kaip jau esame matę, sudaro vėl kitą naują geometriją. Jis gali savo darbuose tai ar kitai geometrijos rūšiai, kaipo jos tikimo vietą, išreikšti ir sritį, ką, pav., yra pa- daręs Beltrami. Ar yra kur tokia konkreti sritis, tai praktikų dalykas—jei kalba eina apie gamtos objektą, dalykas gamtininkų —jų reikalas praktiškais matavimais nustatyti sritį ir jai galinčią tikti geometriją. Jei kalbame apie tokią sritį, kur mato skaitmuo yra mūsų kūno, ar minties, ar vaizduotės nustatomų matų skaitmenų tarpe, tada galime del šios matų skaitmenų vir- šenybės lengvai nulemti, kuri geometrija tai sričiai tinka. Pav., duota vien- matė sritis, linija, tada mes galime, pasinaudoję savo žiniomis apie tre- jopą matavimą, nustatyti, ar linija yra kūgio piūvis, tikriau sakant, ar hi- Lothar Heffter: Iš geometrijos plėtotės 377 perbolė, ar parabolė, ar elipsis. Taip pat, kalbėdami apie dvimatę plotmę, galime pažinti ar ji, pav., turi pastovų išlinkimo matą, ir ar jis lygus nuliui, teigia- mas ar“neigiamas, ar tai plotmei tinka paraboliška, eliptiška ar hiperboliška geometrija. —Kas kita kalbant apie trimatę erdvę, kurioje mes gyvename ir kurioje sudaroma mūsų trejopo matavimo skaitmens sąvoka. Čia stinga ke- tvirtojo matavimo, kuriuo pasinaudoję galėtume trimatę erdvę tyrinėti, kaip kad darome su linija arba plotme. O del mūsų galėjimo judėti mes esame apriboti mažiausia erdvės dalelyte. Joje mes tegalime atlikdinėti matavimus, pav., sudaryto iš geodetiškų ar trumpesnių linijų trikampio kampų sumos matavimą. Šviesos spindulį ir galime laikyti tokiomis trumpesnėmis erdvėje linijomis. Gausas buvo su didžiausiu tikslumu, iš kiekvieno punkto vizuo- „damas po du kartu, išmatavęs trikampio Brocken-Inselsberg-Hohehagen kampų sumą ir savo slebėjimuose gavo labai mažą nukrypimą nuo 2 sta- čiųjų kampv. Vadinas, euklidinė geometrija artutiniausiai tinka erdvei. Tą patį, kaip jau esame matę, pareiškė Šveikartas astraline geometrija. Ir Lo- bačevskis buvo suskaičiavęs, kad euklidinė geometrija žemės trikampiui la- bai tiksliai tinka. Tuo mes ir norime pasitenkinti; taip įdomių matematikos dalyko klau- simų plačiau nebenagrinėsime. Mes matėme, kaip iš veltui norėjimo įrodyti V-jį Euklido postulatą, pagaliau subrendo mintis, jog jis negalima įrodyti, o visad tik buvo pa- keičiamas kitais postulatais, kurių pagalba sudaroma tokia pat geometrijos sistema, kaip ir euklidinė. Dabar gi apžvelgta visa mūsų pasižymėtojų geo- metriškų pažinimų visuma. Iš tiesų, buvo tat pakaslas vyndaržy lobis, tik kur kas brangesnis negu ieškomasis. Ir kada mes metame žvilgsnį į per du tūkstančiu metų daromus klaidingus pasiryžimus ir į jų teigiamas išva- das, tai nejučiomis turime drauge su Metisto lengvu variantu tarti: „Es war ein Teil von jener Krait, Die stels das Falsche will und stets das Reckte schaifft!“ Sulietuvino 4. Mažylytė. P. S. Autoriaus pastabose sužymėtos literatūros čia neminime. No- rintį ją peržvelgti skaitytoją pasiunčiame į patį šios paskaitos originalą: Zwei Jahrtausende geometrischer Entwicklung. Freiburg i. Br. 1925. O šalia jos dar rekomenduosime mūsų skaitytojams ir kitą šios paskaitos autoriaus populiarią knygelę apie šių dienų aukštosios matematikos pro- blemas: Was ist Mathematik? Unterhaltung wahrend einer Seereise. Berlin 21925. Theodor Fisher. Čia papasakojama, kaip ant laivo, plaukusio iš Ham- burgo į New-Yorką, susitinka pirklys su matematiku, susipažįsta, ir mate- matikas, nepriverstinai šnekučiuodamas, popietėmis dėsto pirkliui aukštosios matematikos dalykus. Knygelėj yra šioki skyriai: 1) Pažintis, 2) Laivo ap- žiūrėjimas, 3) Pradžioj buvo skaičius, 4) Skaičius auga su savo aukštais siekimais, 5) Achilis ir vėžlys, 6) Surišti judamieji skaičiai, 7) Momento- fotografas ir kinematografas, 8) Mažas statytojas, 9) Trobesio pagrindai, 10) Viršutiniai aukštai, stilius ir trobesio naudojimas, 11) Pasaka apie ka- ralių su penketa sūnų, 12) Laikas ir jėga, 13) Keturmačiame pasauly, 14) Atsisveikinimas.— Ped. Mokslo žingsniai į gamtos pasaulio didybes ir mažybes. Manome, kad visiems „Kasmo“ skaitytojams buvo įdomus šiemet (4-5 Nr. 182—184 p.) įdėtas p. j. Dalinkevičiaus straipsnelis „Didieji ir mažieji dydžiai gamtoje“ ir ypač prie to straipsnelio pridėtoji diagrama. Dabar taramės, kad skaitytojams bus įdomu patirti šį tą apie tai, kaip gam- tos mokslo buvo einama susekt tie iki šiol žinomi patys didžiausieji ir patys mažiausieji kosmo dydžiai, kitaip sakant, kaip žmonijos istorijos am- žiams einant atsiskleidinėjo prieš jos akis makrokosmo (didybių pasaulio) ir mikrokosmo (mažybių pasaulio) vaizdas. Tokį bandymą, antai, yra daręs Dr. J. Veberis Leipcige; kaip jis pats sakosi, tas bandymas tai dar tik pirmas mėginimas, o mes pridursime, kad vietomis ir nevisai kritiškas. Ta- čiau tariamės, kad jau ir šiuo laikinu pavidalu šis svarbiausiųjų aptikimų sustatymas chronologijos eile bus skaitytojams įdomus, tat jis čia ir deda- "mas pasinaudojant d-ro Veberio straipsneliu: Die Vorstellung vom Aufbau der Welt im Grossen und im Kleinen im Laute der Jahrhunderte. Von D r. J. Weber, Leipzig. Die Erde III (1925/26) 133—137) (Vieweg u. Sohn, Brauaschweig). Red. I. Erdvės įvaizdo plėtojimasis. 650—560 pr. Kristų Talis Miletietis mokė: Zemė yra apribotas skri- Sin it plūduriuoja pasaulio jūrėse; viršui susiskliautęs dangaus rutulys. | - 582—500 pr. Kr. Pitagoras taria esant centrinę ugnį, aplink kurią juda prie rutulio gaubtumų pritvirtinti dangaus kūnai. Toliausioj gaub- tumoj randasi žvaigždės. Rutulio gaubtumų atstai manoma su vieni kitais santykiuoją harmoniškais skaitmenimis. Pitagoro mokyklos pirmu kart skelbiama apie Žemės rutulišką pavidalą, kaip tobuliausią. 429—347 pr. Kr. Platonis Žemę pastato pasaulio centran, o planetas ant rutulio gaubiumų (graikiškai sferų), kurių dydžiai sutvarkyti pagal garsų harmonišką santykį (sferų harmonija). 408—355 pr. Kr. Eudoksas išreiškia planetų judėjimus, imdamas kiek- vienai atskirai planetai, pagal reikalą, keletą vieną kitame esamų ru- tulio gaubtumų su įvairiai nukreiptomis apsisukimo ašimis (mok- slas apie homocentrines sferas). 384—332 pr. Kr. Aristotelis Zemę pastato pasaulio centran; šioks mo- kslas jo autoritetu išsilaikė daugel šimtmečių. Apie 280 m. pr. Kr. Aristarchas pirmą kart išmatuoja atsto santykius pasaulio erdvėj. Jis, mėnulio ketvirties akimirkiu sumatavęs danguj lanką tarp Mėnulio ir Šaulės, randa Žemės-Mėnulio ir Žemės-Sau- lės atsto santykį kaip 1:10 (vietoj 1:400; del netikrumo suvokiant akimirkį, kadangi Mėnulis apšviestas kaip tik per pusę, šis meto- 1) Graikai mikrokosmu yadino, rods, tik žmogų su jo harmoningu kūno ir dvasios 5u- taisymų; čia mes mikrokosmo sąvoką išplečiame iš visa mažiesiems ir harmoningiems gamtos dydžiams pažymėti, Pagal Veberį: Mokslą žingsniai į gamtos pasaulio didybės ir mažybes 379 das visai netinkamas). Aristarchas taip pat išreiškia, kad Zemė su- kasi aplink Saulę, kuris mokslas, deja, maža išsiplatina, 276—195 pr. Kr. Eratostenis pirmasis išmatuoja Zemės apimtį, išma-- tuodamas žvaigždžių zenito atstus Aleksandrijoj ir Sienoj (šiandien | Assuan), ir žinomąjį atstą tarp šių dviejų vietų (Žemės paviršium). Jis gauna Zeinės apimtį turint 250000 stadijas?). 160—125 pr. Kr. Hiparchas moko Aleksandrijoj. Jis nustato Mėnulio nuotolį iš jo nelygaus pasislinkimo žvaigždėse tarp patekėjimo ir nusileidimo, ir iš geometrinių santykių Mėnuliui užtemstant suskai- čiuoja, kad atstas nuo Žemės iki Mėnulio yra lygus 59 Žemės ra- dijams, 0 nuo Zemės iki Saulės—1200 Zemės radijams. 70—147 pr. Kr. Ptolemejus moko: Žemė nejuda. Planetos, prie kurių priskaitomas taip pat ir Mėnulis su Saule, juda ratais, kurių centrai vėl eina didesniais ratais, kurių centre jau stovi Zemė (epiciklių teorija). Šis su Aristoteliu susiderinąs mokslas išsilaiko iki Ko- perniko mirties. 1401—1464 kardinolas Mikalojus Kuzietis (Čusanus) moko: Žemė 1608 sugalvotas žiūronas (teleskopas) ir tuo padidinta įžiūrimų žvaigždžių 1600 Keplerio dėsniai atskleidžia tolio santykius Saulės sistemoj. buvo gavęs. 1687 išeina Newton'o „Philosophiae naturalis principia mathematica“, kame įrodyta, jog planetų judėjimo dėsningumo priežastimi yra vi- suotinas svorio jėgos veikimas. 1671 Picardo grado (laipsnio) matavimai Žemės dydžiui nustatyti. 1751 La Caille iš Marso stebėjimų vienu laiku Geros Viltizs kyšuly ir Europoj gauna Žemės nuo Saulės atstą šešis kart ilgesnį, kaip 1) Tai yra lygu 6300 geogr. mylioms, vadinasi, tik !/; daugiau, kaip tikroji Žemės apimtis. Red. *) Nuo Piolemejaus į Kuzietį tai jau kiek 'per didelis šuolis: Žemės judėjimą aiškiai jau įrodinėjo vyskupas Mikalojus Oresmietis ($+1382), apie tai užsimena Albertus de Saxonia (+1390), o ir pačių viduramžių didieji galvotojai, k. a, Tomas Akvinietis, tolimi Prolemejaus pasaulio sistemą laikyt tikėjimo tiesa, abejojo jos teisingumu. Red. š) Vienas šviesmetis—€0463 bilionai kilometrų. 380 Pazal Veberį: Mokslo žingsniai į gamtos pasaulio didybes ir mažybes Keplerio (Geriausi matavimai 20-jam šimtmečiui prasidedant mūsų erdvės prisistatymą padidino bent 20!/> karto, negu kokį turėjo Aristarchas). . 1629—1695 Huygens fotometriškai lygindamas Sirių su Saule, kuriuodu 1755 1837 1898 1904 1914 1915 1918 1920 jis ima esant lygaus šviesio, mėgina nustatyt Siriaus atstą ir randą jį esant už 28000 Žemės kelio radijų, kas šiandien žinomo atsto tesudaro vos 20-jį dalį. išeina Kanto „Allgemeine Naturgeschichte und Theorie des Him- mels“. Šiame veikale, tarp kita, esama pastabos, kad mūsiškis Paukščių Kelias turįs būt mažas, palyginant su pasauliu. Besselis nustato Žemės pavidalą ir dydį. Žemės pusiaujo radijaus dydžio priklauso kiti astronominiai matai, k. a. nuo Zemės iki Mė- nulio, apvaliai imant, 58 Žemės radijai, nuo Žemės iki Saulės 23,4 tūkstančiai Žemės radijų. Šiuo dydžiu, kuris pavadintas astronomi- niu vienetu, paskui remiasi tolesni matavimai. Tuo būdu Beselis nustatė žvaigždės 61 Gulbėje atstą esant per 600000 Zemės kelio radijų. Tuo būdu buvo žengtas pirmas žingsnis į pasaulį, kai atstui nustatyti pradėta iš įvairių Žemės vietų jos keliu aplink Saulę taikint tikslūs matavimai perspektivinio artimos žvaigždės vietos pakeitimo atžvilgiu į tolesnes, didumoj silpniau šviečiančias. H. v. Seeliger'is paskelbia pirmąją dalį protavimų apie žvaigždžių paskirstymą erdvėj, o paskui ir kitas dalis. Nors Beselio metodu buvo surasti tikslūs atstai tik nedaugelio žvaigžožių, tai vis delto tuo gauta pirmasis atramas lauktiniems dydžių santykiams nejuda- mųjų žvaigždžių sistemoj. Seeliger'is, suprastintai imdamas žvaigž- džių santvarkos tankumą ir jų šviesį, galėjo nustatyti, kad žvaigž- džių sistemos ribos Paukščio Kelio išilgine kryptimi siekia 16000 šviesmečių, o skersine kryptimi 8000 šviesmečių. Miss Leavitt randa dėsnį, kuriuo susirišę cefeydžių periodai ir šviesis. Adams ir A. Kohlschiūtteris paskelbia pirmuosius žvaigž- džių atstus pasirėmę jųdviejų suraistais dėsningumais tam tikrų spektrinių linijų šviesy; tai reikšmingas metodas, kadangi Beselio metodas atstu per 300 šviesmečių nebepritaikomas, nes toliau ne- siekia mūsiškiai žiūronai, Einstein'as savąja visuotinąja relativybės teorija prieina nustatyt naujovišką erdvės sąvoką. Erdvė turinti galą, bet esanti be ribų (Raum ist endlich, aber unbegrenzt). Shapley, pasigaudamas Leavitt'ytės dėsnio, nustato rutuliškų žvaigždžių krūvų atstus, ir mūsiškį erdvės įvaizdą praplečia iki, ap- valiai sakant, 300000 šviesmečių, kas sudarą skersmenį mus ap- globančio žvaigždžių pasaulio. Lundmark'as nustato Andromedos ūkų atstą už 530000 šviesme- čių, imdamas, kad ūkuose rastosios 13 naujų žvaigždžių vidutį- niškai pasiekia to paties didžiausio šviesio, kaip ir mūsų artumoj pasirodančios naujosios žvaigždės. Gruodžio m. 13 d. astronomui Pease'ui Mt. Wilsono observatorijoj pa- vyksta pirmu kar išmatuot žvaigždės skersmuo. Beteigeuzė's sker- smuo rastas lygus 280 Saulės skersmenų. Pagal Veberį: Mokslo žingsniai į gamtos pasaulio didybes ir mažybes 381 1922 Luplau-Jansen ir Haarh pakartoja su 20 naujų žvaigždžių nu- statymą pagal Lundmarko hipotezę ir randa 320000 šviesmečių. Kitiems spiraliniams ūkams rasti dydžiai, siekią iki per milioną šviesmečių. 1922 Hopmannias tyrinėja spiralinius ūkus pagal Shapley'o priėmi- mą, pritaikytą visai silpnoms rutuliškoms krūvoms, kad jų bendras šviesis esąs lygus. Andromedos ūkui jis gauna, vienaip ėmęs, 16000, kitaip—10 milionų šviesmečių. Jau matavimuose už mūsų Paukščjų Kelio ribų, bet dar daugiau atstuose rutuliškų žvaigždžių krūvoms ir ypatingai spiraliniąms ūkams, visuomet turime atminti, jog šie tyrimai remiasi tik stati- stitiniais viduriniais dydžiais, taigi kad jie nėra tikslaus (exakt) ma- tavimo dydžiai. Bet tas jų patiektas erdvės sąvokos praplėtimas dydžio tvarkos atžvilgiu vis delto palieka kaipo pagrįstas. II. Medžiaginio pasaulio mažiausių dalelyčių susekimo eiga. 500—428 pr. Kr. Anaksagoras moko: esti begalinė daugybė, skirtingų nuo viena kitos savo rūšimi, medžiagų, susidėjusių iš neišmatuo- jamai mažų dalelyčių. Apie 500 pr. Kr. Leukipas mažiausias medžiagų dalelytes ima kaip ne- dalomas (graikiškai atomos), bet tarp savęs lygios rūšies. 460-—270 pr. Kr. Demokritas toliau išplėtoja Leukipo mokslą ir to- del didumoj laikomas atomistikos pagrindėju. 384—322 pr. Kr. Aristotelis erdvę ima kaip perdėm pripildytą medžia- gos ir sako nesant jokių atomų. Jo mokslas laikosi daugelį šimtmečių. 341—270 pr. Kr. Epikuras palaiko atomistiką ir išdirba jai, nors tik ir laikino, pripažinimo savo mokinių būry. 1592— 1655 po Kr. Petras Gassendi's vėl grįžta į Epikurą ir ima kūnus esant susidėjus iš mažų nedalomų dalelyčių. 1644 išeina svarbiausias Dekarto veikalas: „Principia philosophiae“, ku- Aa išdėstoma atomų negalint būti todel, kad nėsą jokios tuščios erdvės. 1786 Kantas.savo veikale „Methaphysische Anfiangsgrinde der Na- turwissenschaften“ skelbia vidujinį materijos judėjimą. Nuo šios nuomonės fizika vėliau priėjo tikslų įvaizdą apie mažiausias daleles. 1803 Dalton'as išplėtoja atomų teoriją iš chemijos junginių dėsnių ir įveda sąvoką atominio svorio, kaip santykinio skaičiaus su atomi- niu vandenilio svoriu, kaip vienetu. 1811 Avogadro pastato hipotezę, kad lygiose įvairių dujų pripildytose Eidytsę lygiam spaudime ir lygioj temperatūroj esą po lygiai m o- ekulių. . 1815 W. Prout'as pastato hipotezę, pagal kurią visi sunkesnieji atomai esą sudėti iš daugelio vandenilio atomų ir todel jų atominiai svo- riai galį but išreiškiami vandenilio atominio svorio sveikais kar- totiniais. L 1850 Clausiaus raštas „Uber die Art der Bewegung, welche wir Wžrme nennen“ ima laisvų molekulių judėjimą dujose ir tampa vadinamo- sios kinetinės dujų teorijos pagrindu. 1895 1896 1896 1900 1902 1903 1912 1913 1913 1919 Pagal Veberį: Mokslo žingsniai į gamtos pasaulio didybes ir mažybės Wilhelmy's molekules, t. y. chemiškai apsprendžiamas medžiagos dalis, tarią esant sudėtas iš masės ir eterio atomų. Fechner'io atomų mokslas pasipriešina tilosotiškiems atomistikos priešininkams. 3 Clausius nustato molekulių dujose vidutinį kelio ilgį. Maxwell'is ištiria molekulių“ greitį dujose. Brown'as aptinka vidujinį judėjimą skysčiuose, pavadinta Brown'o judėjimu. Kirchhotf'as su Bunsen'u pagrindžia spektrinę analizę. Loschmidt'as daro pirmąjį mėginimą nustatyt molekulių dydį ir skaičių dujose. Jis randa oro molekulės skersmenį turint vieną mi- lioninę milimetro dalį. | Boltzmann'o veikalas: „Uber den Zusammenhang einer inneren Arbeit bei der Temperaturerhohung der Gase und der Anzahl der Atome in den Gasmolekiūlen“. Helmholtz'as pastato elektros atomistiką. Esą teigiamosios ir nei- giamosios elektros apkrovimo vienetai. Teigiamieji visuomet priri- šti prie medžiaginio turėtojo ir jų pilnatis tuomet vadinasi atatin- kamos medžiagos jonas; o neigiamosios elektros dalelės gali laiky- tis sau vienos ir nuo 1891 m. Stoney'o pavadintos elektronais!), Elektrono masė 1830 kartų mažesnė, kaip vandenilio atomo. Rėontgen'as aptinka jo vardu pavadintuosius spindulius. Becguerel'is aptinka radioaktivybę. Pierre Curie su Madame Curie aptinka radijų. Planck'as pastato savąją kvantų teoriją, pagal kurią energija ga- linti pasireikšti tik tam tikro, labai labai mažo vieneto kartotiniais. Rutherford'as ir Soddy's radioaktiviuosius reiškinius pareiškia esant elementų kitimo padarinį. Lenard'as išplėtoja savo įvaizdus apie medžiagos sudarymą. Lauė aptinka Rontgen'o spindulių interferenciją. Bohr'as vandenilio spektro linijų reiškinius paaiškina savotišku van- denilio atomo modeliu. Vandenilio atomo skersmuo normaliame stovy gaunamas 10-* cm lygia dydžio tvarka, kaip kinetinėj dujų teorijoj. Atomas, kaip pilnatis, yra planetų sistema, kurioj vaizduo- jamasi elektronus skriejant aplink branduolį, kaip centrinį kūną. Moseley's nustato Rontgeno spindulių ilgį nuo 10-53 iki 10-? cm ir suranda dėsnį: emisiniai Rontgeno spektrai pagal! elemento eilinį skaičių turi tam tikrų savybių, taigi vienalyčiai susimiezgę su atomo vidumi. Rutherford'ui pavyksta suskaldyt azoto branduolį. Kaipo jo su- dėtines dalis jis randa vandenilio branduolius. Pagal J. Veberį. 1) Čia esama aiškios paklaidos. 1891 m, nė jokiu atveju nėra „elektronų gimimo valanda“. Rads, fizikos vadovėliai nurodo tokia valanda esant 1881 m., tačiau taip nėra. Elektroną „gimdė“ W. Weber (1846), H. A. Lorentz (1895), Stoney (1895), Planck (1900) ir Dru de (1900). Elektrono vardą, rods, pasiūlė Stoney 1895 m., bent tik Drudės (1900) pasiūlymą pri- ėmus daryt distinkciją vartojant jonus ir elektronus, paskutinysis t:rminas moksle egzistuoja savarankiai, Taip kad „gimdymas“ ėjo tik pamažu, ilgus metus, ir nežinia lemtai, kurią va- landą laikyt tikrąjį gimimą įvykus. Plačiau apie visa tai žiūr. E. Hop pe, Die Geburtsstunde der Elektronen, Das Weltall, 25 Jahrg. Heft 8 (1925 Dezember) 33—36 p. Red. Iš kasdienio gyvenimo chemijos. Nė viena mokslo šaka nėra taip toli nužengusi pirmyn paskutiniojo | karo metu, kaip chemija. Visos mokslo įstaigos buvo priverstos dirbti karo reikalui—-naikinimo reikalui; tačiau kas karo metu buvo cheriku surasta, tai šiandien iš karo lauko grįžta į laboratorijas ir skelbiama iš katedrų au- ditorijoms. Chemijos mokslų horizontas kas kart plinta, darosi aiškesnis ir mes matome, galų ga'e, jog jos pagalba tampa gydomos visokios žmo- nių ligos, praplečiamos naujos sritys žmogui maistą gaminti, paiškinami įvairūs gyvenimo reiškiniai, sprendžiamos biologinės problemos ir šiandien sunku apsieiti visoms kitoms mokslo disciplinoms be chemijos pagalbos; delto ir pas mus, augant Universitetui ir įsikūrus Ž. Ū. Akademijai, pa- justa chemijos įstaigos irūkumas. Tai spragai užkišti ir yra statomi nau- jai chemijos įstaigai Kaune ant Aleksoto kalno dideli rūrrai. 2 Kad mes labiau pradėtume chemija domėtis, aš čia tiekiu keletą po- puliarinių klausimėlių, su kuriais man teko susidurti chemiją bestudijuo- jant, Manau ne prošalį bus mūsų intelizentinei visuomenei su jais susipa- žinti, ir ji bent kiek pamatys iš jų, kokios svarbos turi chemija g,venimui ir mokslui. Balų dujos. Jei mes paimsim anglies deginio ir aukštoj temperatūroj sumaišysim su siera, tai gausim sieros anglį, kuri bus panaši į angliarūkštį, nes čia du atomu deguonies bus pakeisti siera. Jei dabar sieros anglį ir sieros vandenilį sumaišę leisim pro įkaitintą varį, tai jis suriš visą sierą, o likę du „elementai, anglis ir vandenilis, susijungs, ir mes gausim tada balų dujas, arba, mokslo terminu tariant, metaną. H S H (e 252 as SG S H | H Šių dujų gaunama ir kitais keliais: varant sausą medį; delto jo yra net iki 300/-—409/o šviečiamosiose dujose. Del ko užsidega anglių kasyklos ir anglių prikrauti laivai? Anglių kasyklose pasidariusiose skylėse bei plyšiuose vyksta palengva metano dujų išsiskyrimas, kurios susimaišiusios su oro deguonim virsta sprogstamomis dujomis. Šių didesniam kiekiui susidarius, įvyksta sprogi- mas, kuris suardo kasyklas ir daro didelių nelaimių žmonėms. Panašios nelaimės atsitinka ir laivuose, kuriais veža anglis. Tų dujų iš anglies susi- daro tiek, jog jų kiekio užtenka, kad galėtų užsidegti ir tuo pačiu padegti ir kitas laive esančias anglis. || 384 Vl. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos Klajojantieji žiburėliai. Metanas susidaro pūnant įvairioms organinėms medžiagoms upėse, balose ir pelkėse. Hoppe-Seiler'is!) paėmęs popieros ir dumblų iš upės, įdėjo indan, apipylė vandeniu ir taip laikė keletą metų rinkdamas dujas, kurios išsiskirdavo iš to mišinio, ir laikydavo jas inde po gyvuoju sidabru. Ištyręs tas dujas rado, jog jos susideda iš anglies dvideginio (CO>) ir metano (CH:). Jis spėjo, jog po vandens mediena prisijungia vandens mo- lekulė ir virsta cukrumi, kuris vėliau virsta jau anglies dvideginiu ir metanu. (CsN10O5 - H20 = CsH1>Os; CeH12O6 = 3 CH4 1-3 CO>) Šitas procesas nuolat vyksta po vandenimi; čia visokie medžių lapai, žolės, šakos ir kitokios medžių liekanos susirenka dugne, ir, bakterijų pa- dedami, pūna, išskirdami metaną ir anglies dvideginį. Pastarasis sutirpsta vandeny, o pirmasis iškyla vandens paviršiun, susijungia su oro deguonim ir savaime užsidega. Tokie žiburėliai, ypatingai rudenį, kada daug vandens, visur šlapia ir puvimas eina dideliu matu, vaikšto, blikčioja ir sodiečiams įvaro daug baimės. Jų sakoma, kad tai esančios nekaltos dušelės, be krik- što mirusios ir nuolat po pasaulį vaikščiojančios, niekur ramybės nerasda- mos; dar kiti pasakoja, jog tai esanti girtuoklių išvemta Šv. Komunija, ku- rią jie, išpažinties dieną prisigėrę, išvėmė.... Šitų dujų atsiranda ir žmogaus viduriuose, ypatingai tuomet, kada mintama gyvulių mėsa?). Balų dujos šiemet Prūsuose sunaikino ežerą, jį išsprogdindamos?). Šiemet Rytprūsiuose Geldapės apskrity įvyko nuostabus gamtos reiški- nys: po smarkios audros (perkūnijos) staiga visiškai išnyko ežeras. Būtent, vadinamas „Kleine Tobellus-See (lit.: Lochsee)“ paliai Staatshusen'ą, vadinamas „Faulschlammsee“ po audros gegužės m. 30 d. pietumis apie . 1 val., po kokio pusvalandžio lietui pasiliovus, visiškai išnyko per kokį valandos ketvirtį. To įvykio liudininkai, ūkininkas Adomaitis (Adomeit) ir mokytojas Krakas (Krack) matė, kaip pirmiausia ežero vydury kilo ju- dėjimas, paskui vandui, kaip kokios eksplozijos, buvo išmestas 4-5 metrus aukštyn su 3-4 kubinių metrų didumo žemės gabalais. Išmestoji žemė ir purvas sukrito ant krantų ir uždengė visą lygumą, kuri paskui išrodė, kaip naujai išartas laukas.— Karaliaučiaus profesorius geologas Andree šį nuo- stabų gamtos įvykį šiaip aiškino (laikrašty „Konigsberger Allgemeine Zei- tung): Ežero podugnis buvo susidaręs iš supuvusios masės, kurioj ir. po kurią buvo susirinkusios balos dujų didesnės masės, kurių betgi aikštėn nę- išleido storas viršutinis dumblo dangtis. Per audrą, matyt, staigiai pakitė- jus oro spaudimui, dangtis sprogo ir lekiančios dujos išmetė vandenį su žemėmis; paskui vanduo sugarmėjo į išneštą dugną, o viršuj paliko tik dumblas; ir kur pirmiau buvo lygus, kaip veidrodis, vandens paviršius, ten dabar pasidarė neišbrendama klampynė. ') EF. Hoppe-Seyler, Ber. d d. chem. Gesellsch. Bd. 16. p. 122. 4 2) E. Ruge, Sitzungsber. d. k. Ak. d. W. zu Wien Bd. 44, 739 p. 3) Šią žinią į p. VL. Kateivos straipsnį įterpė redakcija, paimdama ją iš žurnalo „Unsere Welt“ 1926, 8 Nr. Red, Vl. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos 385 Kaip vynas virsta dujomis? Kaip iš celiulozios mes gauname cukrų, o iš jo metaną ir anglies dvideginį, taip ir vynas virsta uksum, o iš jo gauname CO> ir CH (C-H+0>=CH4-—-CO2), Kaip iš medžio padaro metilo spiritą? Jau aukščiau susipažinom, kaip iš medienos gauname metaną. Jei sau- lės šviesoj sumaišysim jį su chloru, tai šis atskirs nuo metano vieną atomą vandenilio ir pats prie jo prisijungs; tada gausim chloro metilą, arba chloro metaną (CHsCI). Jei dabar chloro metaną ilgą laiką virinsim 1000 temperatūroj su kalio šarmais, tai kalis atskirs Cl, o metanas, prisijungęs prie savęs hidroksilą, virs metilo spiritu: (CHsCI--KOH-=-KCI--CH5OH). Bet technikoj metilo spiritą gamina tiesiog iš medienos, delto žmonės jį ir vadina mediniu spiritu. Ar kenkia organizmui metilo spiritas? Kaip metilo, taip ir etilo spiritai kenkia organizmui, nės jie yra nuodai. Metilo spiritas veikia organizmą lėčiau, kaip etilo, tačiau tas veikimas yra ilgesnis. Delto, apsigėrus metilo spiritu, apsvaigimas virsta nuolatiniu, liga - darosi chroniška ir prisigėręs tokio spirito girtuoklis gali kartais visą savo amžį nebeprablaivėti. Kokiosmedžiagos daugiausiai galime sutalpinti viename kubiniame centimetre? Jei nuo metilo spirito atskirsim jo hidroksilą (OH) ir jo vietoj pri- jungsim jodą, tai gausim jodo metilą (CH5). Kaitindami koncentruotą van- deny amiaką su jodo metilu, gausim metilaminą: (NH5--CH5]—=NH>(CH5)--HJ). Žinome, kad dujos tirpsta vandeny, bet nė visos vienodai daug. Pa- vyzdžiui, viename kubiniame cm. vandens tirpsta 450 kub.'cm. chloro van- denilio (HCI), 600 kub. cm. amiako (NHS) ir 1150 kub. cm. metilamino ĮNH>(CH3)]; tai didžiausis dujų tirpimas vandeny, kokį tik esame sutikę dujose. Kas biauriausiai smirda ir kurie jaunumo vaistai? Jei metilo spirite (CHsOH) deguonies atomą pakeisim siera (S), iai gausim metilmerkoptaną (CHsSH), tokį skystimą, kurs yra biauriausio kvapo. Šitas junginys randasi ir mūsų viduriuose, ypatingai storosiose žarnose, kur vyksta baltymų ir įvairių klijų rūgimas. Bakterijoms veikiant, čia susi- daro įvairių nuodingų junginių, kurie ir kenkia žmogaus sveikatai. Zmogus nuo to greit pasęsta; kad to nebūtų, reik valgyti rūkštaus pieno, nes jis valo vidurius ir pašalina iš žmogaus organizmo visokius nuodingus jun- ginius, arba padaro juos chemiškai neveiklius— juos neitralizuoja. Taigi, geriausi jaunumo vaistai tai rūkštus pienas. Be to, metilmerkoptano rasta ir žmonių šlapume; jo ypatingai tuomet yra ten daug, kuomet žmogus pri- valgo kopustų. Metilmerkoptanas darosi ir be bakterijų pagalbos, kuomet 386 VI. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos baltymus su klijais t'rpiname kalio šarmuose, o vėliau varome su rūk- štynių rūkštimi!). Kaip jautri mūsų nosis? Vargu ar rasim kitą kurią mūsų kūno dalį taip jautrią, kaip nosis. Jokių kitų dujų mes taip greit nepajuntame, kaip metilmerkoptaną: užtenka -23,000,600 dalies miligramo vienam oro litrui, kad mes jau pajustume jo kvapą?). Stipriausi nuodai; nosis — mūsų saugotoja nuo mirties. Baltymų negalima atskirti nuo fermentų. Kada tik buvo mėginta jų gauti skyrium, visuomet palikdavo baltymų nuosėdos, kurios turėjo savy ir fermentų savybių. Baltymai nuo virinimo krešėja, o fermentai netenka savo savybių. Delto kai kurie chemikai fermentus nori vadinti antriniais baltymais. Prie tokių antrinių baltymų reik priskirti ir toksalbuminai. Tai viso- kių mikroorganizmų padarai. Jų išskirti nėra galima, nes jų, nors ir nedaug, yra visuose audiniuose ir skystimuose. Toksalbuminas —vienas iš stipriau- sių dabar pasauly žinomų nuodų. Vaiar'as ir Veusan'as gavo bacilų buljone filtratą, kuriame organinių medžiagų 1 kub. centimetre buvo vos tik 0,025 gr. - Taigi, nuodų galėjo būti begalo maža, tačiau su tokio ekstrakto 1 kuo. cm. kiekiu galima buvo nunuodyti tūkstantį jūrių kiaulelių, arba šimtą tūk- stančių pelių! . Tai va kokių stiprių nuodų randame baltymuose ir organizmų fer- mentuose! Pūnant šiems daiktams, visuomet gauname toksalbumino, kurio užuosti nėra galima, taigi greit galėtume nusinuodyti; tačiau to neatsitinka, nes mes turime jautrią nosį, kuri tuoj, kad ir mažiausiame kieky, pajunta metilmerkoptaną. Nors albuminas nedvokia, bet su juo kartu seka metil- merkoptanas, kurs tuoj mums ir duoda žinoti, jog čia yra nuodų —nevalgy- kim, nes numirsim.— Afrikoj sutinkamas miškuose nedidelis paukštelis, ku- ris, pastebėjęs kur nors drėvėje bites, gieda taip garsiai ir gražiai, ;og žmo- nės tą balsą išgirdę, eina ton vieton, nes žino, jog tas paukštelis atrado bites. Žmonės bičių medum pasinaudoja, o kas lieka, tą pasiima sau tasai paukštelis. Analogiškai vyksta ir čia: metilmerkoptanas, pastebėjęs kur nors toksalbumino nuodų, tuoj nuo jų neatstoja ir saugo kiekvieną, kas tik nori prie jų prisiartinti, Jei kas norėtų jų paragauti, tai metilmerkoptanas palei- džia tokį biaurų kvapą, kad mes tuoj leidžiamės iš tos vietos, kaip bega- lėdami. Bet jei netektume jautrios nosies, tai greit galą gautume, nes ne- prietelių yra begalo pavojingų, ir išsisaugoti vargu ar galėtume, jei netu- rėtume nosies. 2 Kuo skruzdės ir kiti gyviai ginasi nuo neprietelių. Metilo spiritą veikdami tam tikrais reaktivais galime gauti iš jo skruz- džių rūkšties (Acidum formicicum: HCOOH). Jei varysim sutrintas sktuzdes, tai gausim tos rūkšties, reiškia jos turi pasigaminusios skruzdės, nuo ko !) N. Sieber und G. Schoubenko, Arcliyes des sciences biologigues T. I. p. 214, 2) Dr. G. von Bunge, Organische Chemie 41. p. 1909 m. Vl. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos 3 387 ta rūkštis ir vardą gavo. Bet kam ta rūkštis skruzdėms reikalinga? Gal įkasti ir įtrėkšti tam, kuris ją mėgintų pulti? —Visai ne tam; tokių žaizdų, skruzdėms įkandus, mes negautume ir, reik manyti, kad jos turi nuodų, kurie panašūs į toksalbuminą; o skruzdžių rūkštis joms reikalinga tam, kad galėtų dezinfekuoti savo maistą ir apsisaugoti nuo bakterijų, kurių pri- vistų jų lizduose, nes ten jos prisivelka visokių vabzdžių ir t.t. Šie, pradė- dami pūti ir dvokti, visas skruzdes iš skruzdyno išgintų; tačiau to nėra, nes visur matome pavyzdingą švarą. Taigi, tąja uk ga skruzdės ir dezin- iekuoja maistą ir apsigina nuo bakterijų. Netik skruzdės ją vartoja dezinfekcijai, bet ir bitės!). Bičių koriai greit pradėtų gesti, jei je bičių nebūtų dezinfekuoti skruzdžių rūkštimi. Virintas medus greit pradeda rūgti, nes iš jo mes pašaliname skruzdžių rūkštį, ta- čiau su nevirintu to neatsitinka. Jei vynuogių cukrun įpilsim trupučiuką skruzdžių rūkšties, tai tuoj pamatysim, jog rūgimas liausis, nes ta rūkštis tuoj užmuša visus rūgimo grybelius. Kai kurie mano, kad dilgėlės, note- rės ir kiti augalai taip pat turi skruzdžių rūkšties, kurios pagalba jie atsi- giną nuo neprietelių, bet įrodyti to nepavyko, taigi lieka tik manyti, jog visais tais atvejais tie augalai ginasi nuo neprietelių tik toksalbbumino nuo- dais, nes noterės ir išvirintos veikia nuodydamos. Medicinoj skruzdžių rūkštis jau senai vartojama. Ją varloja įvairioms odos ligoms išgydyti: tam tikslui virina skruzdes ir iš tos sunkos daro vanas. Dabar jau to daryti nebereikia, nes skruzdžių rūkštį ir laboratorijose pigu padaryti, ir galim vartoti kiek tinkami. Rūkštynių rūkštį kaitinant su glicerinu, ji virsta į anglies Avia ir skruzdžių rūkštį: | —CO:HCOOH. CO0H Kaip gauname etilo spiritą? Mes jau žinome, kaip galima gauti medinį spiritą, arba metilo spiritą; dabar susipažinsim, kaip gaunamas tas spiritas, kurį žmones iš „monopol- kos“ perka save nuodyti. Jei anglį sujungsim su vandeniliu, tai gausim acetileną, o prie jo pri- jungę dar du atomu vandenilio, gausim etileną, kurį sumaišę su sieros rūkštimi gausim etilo sieros rūkštį, 0 šią sumaišę vandeny gausim etilo spiritą ir sieros rūkštį: (2C--2H=C:H>C:H>--2H=C>H4,C-H1)-H2SO1— C-H5SO4;C:H5SO1-1 --H:0>—=C:HsOH--H>SO;). Kuo skiriasi metilo eteris nuo etilo S oirijos Jei metilo spiritą, su kuriuo jau ankščiau susipažinom, sumaišysim su sieros rūkštimi, tai tas mišinys labai įkaista, O jei spirito buvo daug, tai, virindami tą mišinį, įo garus pervarysim ir paniatysim, jog naujas skysti- mas ir yra metilo eteris, kurio formulė: CHsC:OH, toki pat, kaip ir etilo spirito: CHsCH2OH. Nors šios formulės ir tokios pat, tačiau šiuodu skysti- mai yra labai skirungi ir tas skirtumas matyt jų struktūrinėse formulėse: 1) A. Vogel, Sedna d. math. physikal. Klasse d. Akad. d.-W. zu Mūnchen, Bd. 12. 388 . Vi. Kateiva: Iš kasdienio gyvenimo chemijos | H H HC H HH HC H 6 6 Het H H H etilo spiritas metilo eteris Del ko yra sunku surasti baltymų formulės? Šiai mes turėjom pavyzdį, kaip vienos ir tos pačios cheminės sudė- ties skystimas yra ne toks pat. Mat, čia vienur anglis gali prisijungti prie savęs anglį, o kitur deguonį, nuo to eina ir jau skystimo skirtingumas. IE spaimslio heksaną (CsH:4), tai šis gali turėti net penketą modifikacijų, ai jos: S E CHsCHa CH3 CHsCH3 ČH> ČH: Wy CH2 | | CH: ČH> 2 A CH: 2 ČHa Eu CH CH Č-H LB Che Okis Na | CH CH+CH5 CH: taigi, čia yra įvairūs prisijungimo būdai ir nuo to eina tų skysčių įvai- runas. Šitoks molekulių modifikavimas vadinasi izomerija. Metano nariuos, augant anglies atomui, labai smarkiai eina didyn ir izo- merija, pav., heptanas (C7Hcs) turi O izomerus, oktanas (CsH15)—18; nona- nas (CsH20)—35; dekanas (Ci0H>>)—75; undekanas (Ci1H24)—159; dodeka- nas (C1>H26)—355 ir t.t. Taigi, augant anglies atomo skaičiui, eina didyn ir visokių kombinacijų įvairumas. Suns kraujo molekulinė formulė yra: Cz5s H1205 Nio5—S5 Fe O218, 0 šuns baltymo formulė yra: C726 H1174 N194 Ss Ozua, Molekulinis svoris yra lygus 16,122. Jei dabar norėtume gauti iš to struk- tūrinę formulę, tai čia būtų milionai modifikacijų, kurių mes amžiais kom- binuodami galo neprieitume. Taigi, turint visa tai galvoj ir galime dabar drąsiai tarti, jog vargu ar ateis laikas, kada laboratorijose pagamins ba:ty- mus, o iš jų ir gyvų padarų. Tai dabartinės chemijos biologinė problema, kuria daug mokytų vyrų laužo galvas, norėdami ją išspręsti. Bet gyvą pa- darą sukurti tegalėjo tik pals Visagalis savo Dieviškoj Laboratorijoj, o ne mes, menki šio pasaulio padarėliai, | Dotnuva. Vi. Kateiva. (Bus daugiau), Apie Lietuvos lankas' Prie labiausiai nepažįstamų botanikos atžvilgiu Europos kraštų pridera Lietuvos respublikos kraštas. Nes truputį žinių turime tik apie Vilniaus apylinkes (Slavinski 1922), kurios dabar laikomos lenkų, ir nepilną | Moellendorfo (1902) sąrašą apie Kauniją. Kaip visai nieko nežinome apie Lietuvos geobataniškus santykius, —nei apie augalų sąjungas, nei apie atskirų augalų išsiplatinimą. Jau paviršutinis mėginimas Lietuvos floros sudėties rodo mums tūlą skirtumą nuo literatūroj paskelbtų vegetacijos žemėlapių (Kuptffer 1912, Zmuda 1916), ž Mūsų dėmesį pritraukia ypatingai lankos?), ir, būtent, aluvinių (samplo- vinių) žemumų lankos Nemuno, Nevėžio, Neries ir kitų Baltijon tekančių upių slėnyse. Šiųjų, iš rytų ateinančių, srovių paupiais iš anksto jau galime tikėtis rytinės kilmės augalų, ką ir iš tikrųjų galime matyt iš augalo Peta- sites tomentosus (šaukštis baltaplaukis), masėmis pasitaikančio Nemunu alu- vijuose (samplovose) ties Kaunu. - Aluvinių lankų studijavimas, gal būt, prisidėtų išaiškint ir Lietuvos vietą augalų geografiniu atžvilgiu, kuri juk stovi ant ribos, skiriančios spi- gliuočių ir lapuočių miškų kraštus, tarp Rytų ir Vakarų. Ar Lietuvos lankos, (augalų) sociologijos atžvilgiu, susiderina su ry- tinės Europos (k. a. Rusijos) lankomis, ar gal jos rodo taip pat ir vakari- nių bruožų? Šis klausimas dar neatsakytas. Lietuvos aluvinių lankų studijavimas yra dideliai įdomus ne tik gry- nojo mokslo požvilgiu, bet jis turi taip pat ir praktiškos reikšmės ūkininkui, Lietuva yra žemės ūkio valstybė, kurios ateitis pareina ne tiek nuo javų eksporto— Lietuva juk vargu galės čia konkuruot su Rusija,—kiek nuo gy- vulių ūkio. O šiam reikalui yra neišvengiama, jau žemės pagerinimo ir in- tensivaus ūkininkavimo sumetimais, pažinti šalies pievos. Toliau rytuose į šį reikalą daugiau atsižvelgta, nes Rusijoj pievos sistemingai ištyrinėtos daugely vietų, k. a. Pskovo, Tverio, Vologdos, Ka- zanio, Simbirsko ir k. gubernijose. Šios apystovos pažadino mane pradėt studijuot Lietuvos aluvines lankas, ir pradžiai tinkiamiausias tani rodėsi man esąs didelis lankų plotas prie Nevėžio įtakos Nemunan, apie 8 km. nuo Kauno. 1) Šis straipsnis pirmučiausia išspausdintas 1925 m. vokiečių kalba Ciuriche, surinktinėse knygose „Festsch:ift Carl Schroter“ (Verūfienilichungen des Geobotanischen Institutes Riūbel in: Zūrich, 3 Heft. Verlag von Rascher 8: Co. Zūrich). Lietuviškam jo leidimui aš tariausi sų- rinkt daugiau medžiagos; bet šis darbas taip išaugo, jog sustatyt plačią monografiją apie visas Lietuvos lankas botanikos ir žemės ūkio atžvilgiais—su šieno analizais, si dirvos rūgštingumo ištyrimais — truks dar keleri metai. Čia aš kalbamąjį 1025 m. straipsnį kur-ne-kur pataisiau ir kai kuo papildžiau apie lankas su Aira caespitosa. Vis delto šis mano straipsnis ne pretėn- duoja viską išsemti, 0 yra tik prirengiamasis pran šimas K. Regelis. Straipsnio vertimą iš vokiečių kalbos atliko redakcija, kuriai padėjo p. J. Kuprevi- čius, surinkęs ir lietuviškus augalų pavadinimus. Tekste tie lietuviški pavadinimai pridėti prie lotyniškųjų tik po vieną pirmąjį kartą, o tabelėse pakartoti ed. Ž) Lankos=pievos paupiais, upių slėnyse. Red. 390 K. Regelis: Apie Lietuvos lankas Čia 1924 m. ištirta trys lankų komplektai, kurių pirmasis užima 200 hektarų didumo trikampį tarp Nemuno ir Nevėžio, o antrasis su trečiuoju nusitęsia aukštyn pagal Nevėžį. aa aukštis ant EE lygio birželio mėnesį siekia 2-3 metrus. Pa- »- p4t— čiausia ir, bent jo aukštesnėsės dalys, retai Ša ss Gružas S iš upinio. smėlio, daugiau ar mažiau susimaišiusio su humu. Šitai ypač pa- stebima depresijose (linkimuose), kame pavasarį vanduo laikosi ilgiau, o taip pat ir ant Nevėžio krantų, kurio lėčiau tekanti srovė paguldo daugiau riebaus dumblo, tuo tarpu kai sraunesnė Nemuno srovė paguldo smėlį. Nuo šio skirtumo pareina taip pat ir (augalų) bendruomenių (asociacijų) pasiskirstymas įvairiuose aluvijuose: pradinių sąjungų, taigi atvirų draugijų, randame Nemuno krantais, o uždarų, su tankiomis velėnomis (vejomis) — Nevėžio krantais. Dažni yra senobiniai vasaros metu išdžiūstą vandenys, su savo gausinga baline ir vandenine vegetacija (augmenija). Lėtai tekan- čios upės krantais aluvijo nuogriuvas uždengia gluosniai ir alksniai. Lankų komplektų augalinėj dangoj duodasi atskiriamos šios Deudiios menių grupės: 1. Bendruomenės iš Graminejų. 2. Bendruomenės vyraujant Leguminozams. 3. Bendruomenės iš Graminejų ir daugiamečių. Daugiausia rodosi išsiplatinusios Graminejų bendruomenės, kurių ga- lima atskirt visa eilė pagal jų foristinę sudėtį irc kai kurių gus vyravimą (dominavimą). Dažniausios esti Alopecurus pratensis (pašiaušėlio motiejuko) bendruo- menės, randamos visuose trijuose ištirtuose lankų komplektuose. Jos prisi- mezgę prie smėlingo gružo su didesniu ar mažesniu humaus priemaišu. Savo plėtotei jos reikalingos taip pat nenualinto gružo ir, aiškiai matyt, taip pat ir užliejamo pavasarį, nes šių bendruomenių randame visur ten, Nuolatos drėgnas ir šlapias, [0] taip pat visai arba tik šiada tada ap- semiamas aluvijų dalis dengia kitokios bendruomenės. ' Atskiriame šias Alopecurus pralensis bendruomenes: 1. Bendruomenės iš Alopecuretum pratensis su Galium uliginosum. Pasitaiko drėgnose, tačiau ne šlapiose aluvinių lankų vietose, depre- sijose, esamose tarp visai sausųjų ir šlapiųjų augalų sąjungų (9 Nr. 1-sios tabelės). Pastebėtas visuose trijuose lankų komplektuose. Būdingosios rū- šys: Alopecurus praiensis, Galium uliginosum (kimbara liūnine). Reikšmingai vyrauja Alopecurus. Nuo kitų Alopecurus bendruomenių šiąją bendruomenę skiria mažiausias ją sudarančių rūšių skaičius. 2. Bendruomenės iš Alopecurus pratensis-Heracleum sibiricum. Čia tenka skirt daugelis bendruomenių, kurias atribot nuo viena ki- tos tuo tarpu dar negalima, kadangi mums dar trūksta pakankamo pavyz- džių skaičiaus. „K Regelis: Apie Lietuvos lankas 301 Pasitaiko daug sausesniuose ir aukštesniuose gružuose, kaip aukščiau sakytosios bendruomenės (1-sics tabelės 1—8 ir 10—12 Nr.). Būdingomis rūšimis eina Alopecurus pratensis, Heracleum sibiricum (stumenys). Dominuoja Alopecurus pratensis. Kai kuriuose sužymėjimuose didesniais kiekiais pasi- taiko eilė daugiamečių k. a.: Vicia cracca (žirnikas, leišis) (2), Geranium “ pratense (snaputis pievinis) (1,3,4,5,6,12), Galium boreale (kimbara šiaurinė) (3), Ranunculus polkjanthemos (vėdrynas raukšlėtas) (2,6,7), ITeracleum sibini- cum ir kiti. Pagrindingiau studijuojant, gal būt, tektų konstatuot bendruomenės iš Alopecurus- Vicia craccu, Alopecwrus-Geranium pratense, Alopecurus- Ranunculus polyanthemos. - Pirmiausia nuo edafinių (žemės) poveikių pareina šie svyravimai skai- čių santykiuose ir kai kurių rūšių pasirodymas. Taip, antai, 1-me komplekte, Nevėžio įtake į Nemuną randasi didesni, be augmeninės dangos smėlio |0- pai, pamaži apaugą augalais. Artimiausiai aplink tokius lopus auga nuosta- biai daugel daugiamečių (Vicia cracca, Geranium pratense). ia, kame velėna suardoma ledo ir kame todel veja kas met turi su- želt iš nauja, pasikeičia ir augmeninės dangos iloristinė sudėtis. Bet taip pat ir nuo drėgmės santykių dirvoj pareina kitų sandų (komponentų) ve- joj pasirod ymas. 3-me komplekte žemesnes vietas užimanti bendruomenė Alopecurus pratensis-Galium uliginosum apsiūta juostos Alopecurus-Geranium pratense it Geranium pratense, kuri uždengusi jau sausesnį gružą ir susisiekia su daugiamečių bei Graminejų bendruomenėmis. Botaniška šieno analizė davė štai ką: a) Bendruomenė: Alopecurus pratensis- Ranunculus poljanthemos (1-joj tabelėj 5 Nr.). Iš viso nuo 1 kvadratinio metro gauta 175 gramai o:e sudžiūvusios substancijos!). svorio svorio procentai procentai Alopecurus pratensis 50,9 „Heracleum sibiricum 7,8 Ranunculus polyantlemos 190 Poa trivialis (miglė paprastoji) 1,2 Geranium pratense 19,2 Triticum repens 0,3 Vicia cracca 0,3 Gallium palustr2 (kimbara bulinė) 1,3 b) Bendruomenė: Alopecurus pratensis-Heracleum sibirieum-Medi- cago falcata (sraigė trejopelė) (1-sios tabelės 10 Nr.). Nuo 1 kv. metro gauta 210 gr. svorio Svorio procentai procentai Alopecurus pratensis 245 Poa trivialis 3,0 Heracleum sibiricum 146 Avena pubescens (aviža pašepąs) 3,0 Festuca rubra (eraičynas raudonasis) 11,0 Tarazacum vulgare (kiaulpienė) | 3,0 Medicago falcata 00 Ranunculus polyanthemos 6,4 Cerastium arvense (glažolė dirvinė) 5,0 1) Nuo kiekvieno kvadratinio metro žolė buvo nukerpama žirklėmis, paskui sudžiovinama ir pasveriama; paskui, pusė iš to botaniškai nustatoma ir suskaičiuota kiekvienos rūšies daly- vavimas procentais 302 K. Regelis: Apie svorio procentai Thalictrum simplex (pirgistritis paprastasis) 3, Dactylis glomerata (šunažolė kumuolė) 3,0 Plantago media (gyslotis gaidelis) 2,4 Festuca elatior (eraičynas tikrasis) 2,4 Galium mollugo (kimbara paprastoji) 2,4 Trifolium repens (dobilas rėpliojantis) 1,7 Lysimachia nnmmularia (šilingas) 1,0 Lietuvos lankas Svorio procentai Campanula glomeraia (katilėlis) 0,8 Trifolium pratense (dobilas raudo- nusis) 0,8 Briza media (žvirblhių kanapė) 0,8 Carez panicea (siksv ) | Agrostis stolonifera (smilguolė baltoji) 0, Filipendula hexapelala (vingiorykštė bulbelinė) 3. Bendruomenės iš Poa trivialis-Alopecurus pratensis. Pasitaiko 1-me komplekte, bet stovi aukščiau, kaip kitos Alopecurus pratensis bendruomenės; daug mažiau išsiplatinusios, kaip šios; vyrauja Poa trivialis. Šieno analizė (žiūr. pažymėjimą gauta 238 gr. svorio procentai Poa trivialis 59,0 Heracleum sibiricum 15,0 Galium mollugo 7,0 Tarazacum vulgare 6,0 Geranium pratense 5,0 Nr. 13 1-joj tabelėj). Nuo 1 kv. m. SVOTiO procentai Lathyrus pratensis (peliožirnispievinis)3,0 "Festuca. elation Lysimachia nummuluria 15 Vicia cracca 20,5 Veronica longifolia (verventė ilgalapė) 1,5 Prie bendruomenių iš Leguminozų pirmiausia pridera Trifolium pratense bendruomenės, išsiplatinusios aukštesnėse aluvijų vietose, mažiau užlieja- mose upės vandens. Rodosi, kad jos duoda pirmenos smėliui su mažiau humaus. Ar jų kilmė naturali, dar tenka nuspręst. Šiaip ar taip, 1-me lankų komplekse seniau buvo sėjami dobilai. 2-me komplekse mažesnės Tri/olietė (Gp veislės) pasitaiko ant krašto nuogriuvos į Nevėžį. 2-sios tabelės —6 Nr. Atskirsime šias bendruomenes: 1. Trifolium praiense- Festuca rubra (4 Nr.). 2, Trifolium pratense Ranunculus polyanthemos (| Nr.). 3, Trifolium pratense- Festuca elatior (5 Nr.). | 4, Trifolium praiense-Alopecurus pratensis-Heracleum sibiricum (6 Nr.). 5. Trifolium pratense-Festuca rubra-Medicago falcata (2,3 Nr.). Kaip ir Alopecuretum'o, reikalingas žymiai didesnis sužymėjimų skai- čius, kad galėtum suimt atskirų Trifolium praiense bendruomenių tloristinę sudėtį ir išsiplatinimą. Vyrauja Trifolium pratense. Kai kurios rūšys pasirei- škia didesniu kiekiu, iš ko kyla įvairios mažos bendruomenės. 6-me N-ry matome Alopecurus pratensis ir Trifolium pratense laikantis lygiomis. Pridedamoji šieno analizė rodo, kad pirmoji rūšis net persveria Trifolium pratense. Sį pažymėjimą mes galime taip pat gerai pastatyt prie Alopecurus pratensis lankų bendruomenių grupės (sąjungos). Pažymėtinas atsitaikymas Medicago falcata, kuris augalas, pagal William s'ą (1922) labai dažnai pasitaikąs aluvinėse lankose begirėj Rusijos zonoj. K. Regelis: Apie Lietuvos lankas 353 Būdingos rūšys: Trifolium pratense, Ranunculus polyanthemos, Plantago media, Cerastium arvėnse, Šieno ana'izė davė štai ką (plg. 2-sios tabelės 6 Nr.). Iš viso nuo 1 kv. m. gauta 229 gramai. svorio svorio procentai procentai + Alopecurus pratensis 205 Festuca rubra 24 Heracleum sibiricum 100 Carez panicea 2,0 Thalicirum simplea 109 Eguiseium arvense (ožkabarzdis, Trifolium pratense 0,7 asiūklis) 1,8 Ranunculus polyanthemos 7,8 Tarazacum vulgare 1,8 Vicia cracca 54 Cerastium arvense 18 Dactylis glomeraia 31 Geranium pratense 18 Pestuca elatior 28 Lysimachia nummularia 1,2. 20a pratensis (miglė pievinė) 28 Galium mollugo 0,8 Poa trivialis 27 Rumeax haplorhizus (rūkštis) 0,8 Graminejų-daugiamečių bendruomenės sužymėtos aukštose 3-jo kom- plekto vietose, kame jos dengia didelį plotą. Cia pažymėtos dvejetas ben- druomenių. Pasitaiko sausoj molinėj dirvoj. Aukščiausia aluvijaus vieta, Ia- bai retai arba visai neužliejama vandens. Makro ir mikrorelieias lygus. svorio svorio procentai ; procentai Agrostis alba (smilguolė baltoji) 4 Salvia pratensis (šalavijas lankinis) 1 Trifolium repens 3 Leucanthemum vulgare (baltagalvė Heracleum sibiricum Filipendula hexapetala Galium mollugo Galium verum (kimbara lipikė) Leontodon autumnalis (snaudalė Festuca elatior rudeninė) 3 didžioji) 3 3 3 2 Poa pratensis 2 Tragopogon orientalis (pūtelis rytinis) 2 5 2 2 1 1 Trifolium montanum (dobilas auk- štakalnis) a Medicago falcata Rumex haplorhizus (rūkštis) Tarazacum vulgare Campanula glomeraia Thalictrum simplex Plantago media Briza media Dactylis glomerata Lotus corniculatus (gargždenisežiagulis) 1. Knautia arvensis Nuo 1 kv. m. gauta 301 gr. - O — O — O a DA Svorio svorio procentai procentai Agrostis alba 20,0 Festuca elatior 1 „Heracleum sibiricum 18,2 Plantago media 1 Medicago falcata 11,1 ZThalictrum minus 1 PFilipendula hezapetala 6,1 Trifolium repens 1 Taraxacum vulgarė 4 Alopecurus pratensis 1 Rumex haplorhizus 3 Galium verum 1 Phleum pratense (motiejukas) 7,2. Tragopogon orientalis 1 Liysimachia nummularia 1,8 Hieracium spec. 1 Festuca rubra 1,77 Dariylis glomerata 1 304 K. R gelis: Apie Lietuvos lankas Poa. trivialis 1,6 Campanula glomerata 1 Ranunculus polyanthemos 1,5 Achillea millefolium (kraujažolė) 0,8 Avena pubescens 1,5 Poa pratensis ' Trifolium pratense 1,3 Briza media 0,6 Heracleum: Thalichrum bendruomenė. Pasitaiko aukštame sausesniame aluviniame gruže, susisiekdama su pirmesniąja bendruomene. Nuo 1 kv. m gauta 204 gr. svorio svorio procentai procentai Heracleum sibiricum 4 Trifolium montanum 2 Thalictrum simplex 3 Medicago falcata 2—3 Poa trivialis 3 Briza media 1 Anthozanthum odoratum (šienė gavr- Lysimachia nummuluria 2 dunytė) 2 Lotus corniculatus l Avena pubescens 2 Knautia arvensis 1 Trifolium pratense 2 Asparagus officinalis (smidras šparas) 1 Galium verum 2 „Plantago media 1 Galium boreale 2 Rumea haplorhizus 1 Panunculus polyanthemos 2—3 Salva pratensis 1 Campanula glomerata 2 Tragopogon orientalis 1 Iš to, kas čia išdėstyta, matome, kad, kiek tatai ištirta, Nemuno ir Ne vėžio aluvinės lankos yra vyriausiai priaugusios Alopecuro bendruomenių ir tik tenai, kame, kaip 3-me komplrkte, aluviaus paviršius guli aukščiiu, negu kiek siekia pavasario potvyniai, vyrauja Graminejų daugiamečių ben- druomenės visai kitoniškos floristinės sudėties, kurios visai skirtingos ir „fizionominiu santykiu. *emesnėsės 3-jo komplekto vietos apaugusios to- kiomis pat Alopecuro bendruomenėmis, kaip ir 1-me bei 2-me komplekte. Williams (1922) savame lankų struktūros vadovėly skiria dvejeta tipų aluvinių Rusijos lankų, būtent: miškuotu kraštų aluvines lankas, su smė- lingu, grūdingu, nesusluoksnėjusiu gružu, ir begirių kraštų lankas su sti- priai susluoksnėjusiais gružais. Prie pirmųjų kurios būdingos Graminejais (Phalaris arundinacea Įstrupainis meldinis], Agrostis alba, Poa pratensis, Alo- pecurus pratensis; rytinėj Rusijoj, be to, dar Beckmannia cruciformis ir Alope- curus wentricosus [pašiaušėlis], pietryčiuose Agropyrum repens) ir visišku nė- "simu Leguminozų, pridera Lietuvos aluvinės lankos. Šių lankų pirmiausia pažymėtinas jų reikšmingas gružo drėgnumas, lygaus saiko nugulimas mi- neralinių bei organinių medžiagų ir vyravimas veją sudarančių Graminejų. Betgi esimas Trifolium pratense bendruomenių 1-me komplekte, ro- dos, kalbėtų prieš priderėjimą prie pirmosios lankų grupės. Jei jos visos būtų atsiradusios dirbtinai, tai šis prieštaravimas pigiai aiškėlų patsai sa- vaime. Iš kito šono, šios bendruomenės randasi vietose, kurios savo su- dėtimi rodo panašumo su antrojo tipo aluvinėmis lankomis. Šioms lan- koms būdingas didelis gružo sausumas, nelygiu saiku pavasarinis užlieji- mas ir delto susisluoksniavimas organiškos substancijos ir upinio smėlio; jos pasižymi dideliu Leguminozų apstumu, ypač Medicago falcata. Šitai ma- tome taip pat ir Lietuvos lankose, tiek iš Trifolium pratense ben- druomenių, kaip ir iš daugiamečių bei Gramineju 3-mę komplekte. Gal K. Regelis: Apie Lietuvos; lankas 395 būt, ledo susikimšimai Nemuno ir Nevėžio įtakose sukelia kai kurį potvy- nio nelygumą, palygintiną su antrojo tipo aluvinėmis lankomis. Kai del išsi- pla'inimo Alopecurus pratensis, tai jis Rusuose visur išsiplatinęs. Taip, Se n- niko'vas (1913) atvaizduoja aluvines lankas pagal šiaurinę Dviną ir Su- choną su vyraujančiu Alopecurus pratensis ir tenai, kame veja sunaikinte, gausingai pasirodo Eeracleum sibiricum bei Geramium pratense. Taip pat ir Simbirsko gubernijoj Sennikov'as (1919) aprašo lankas pagal Svijagą iš Alopecurus-Poa palustris alba iš Alopecurus-Poa pratensis (prie Baryšo). Panašių davinių randame ir Beilin'o (1915) nuo Svijagos. Tambovo gubernijoj, pasak Alechin'o (1922), upių lankose daugiau- siai išsiplatinęs Alopecurus pratensis bendruomenės, kame jos pasižymi tan- kia iki 52 cm. aukščio žole, Bet ir vidurinėj Europoj pasitaiko lankos iš Alopecurus pratensis, kaip, pav., pasak Drudė's (1896) Vokietijoj; pagal Vislą Weber'is (1909) pa- duoda lankas iš Alopecurus pratens's ir Poa trivialis Pasak Kelhofer'io (1915), Alopecuro lankos pasitaiko, nors ir retai, paliai Schatfhauseną (tačiau tik dirbtinos). Tikrai tai ne atsitiktinai, kad lankos iš Alopecurus pratensis rytinėj Eu- ropoj rodosi pasitaiko daug dažniau, kai vidurinėj Europoj, kame naturi- nių lankų reta užtikti. Lietuva šiuo atžvilgiu daugiau dedasi prie rytų, ne- kaip vakarų. Tačiau, nors literatūroj esama nedaug žinių, betgi matyt, kad rusiškosios Alopecuro lankos, nežiūrint jų fizionominio panašumo, rodo cidelių skirtumų nuo Lietuvos lankų; tai yra ne lygios bendruomenės, nes floristiniai skirtumai per dideli; tai yra vikarijuojančios bendruomenės. Ši- tai matome, pav., palygindami Lietuvos lankas su šiaurės Dvinos ar Svi- jagos lankomis, kame dalimi auga tos pačios rūšys, sumišusios su daugeliu kitų. Įdomų pavyzdį matome lygindami mūsų lankas su Lenos slėnies lan- komis (Cajander 1903). Lankas iš Alopecurus nigricans (toks Alopecuretum nigricantis) Cajanderis apra'o su Poa subfastigiata, Schenodorus inermis, Triticum vepens ir Carec acuta; mažesniu kiekiu pasitaiko: Ranunculus acer, Veronica longifolia, Thalichrum kemense, Arxchengelica officinalis, Euphorbia esula, Inula britunnica, Stellania gruminea (žliugė laiškinė), Armoracia sisybrioi- des, Erysimum cheiranthoides, Cnidium alahuricum, Linaria vulgaris, ir taip pat kai kurios kitos rūšys. Didelis susiderinimas: dalimi tos pačios rūšys, da- limi artimos, dalimi visai skirtingos; dalimi vėl rūšys, Lietuvoj pasitaikančios tik visai kitomis vietomis. Šis floristiškai svetimų elementų dalyvavimas, naturalu, nyksta, juo arčiau einame prie ribos, skiriančios vidurinę Europą nuo rytinės, ant kurios ribos stovi Lietuva. Sibirijos floros elementus čia pakeičia kitos, labiau vakarinės rūšys. Lankos iš Medicago falcaia literatūrcj minimos iš vidurinės Rusijos (Kazanės gubernijo;, pasak Beilin'o 1915), Fennoskandijoj, rodosi, Alopecurus pratensis vendruomenių trūksta; betgi pasitaiko jų sudėtinės dalys. Taip, pasak Cajander'io (1905), Onegos slėny pasitaiko Heracleta sibirica, dalimi su lygiomis rūšimis (pav., Vicia eracca, Geranium pratense, Veronica longifolia Galium boreale, Poa trivialis, Agrostis alba), kaip Lietuvos „Alopecurus patensis resp. Gramineju-daugiamečių ben: druomenėsę. Tiktai Alopecurus pratensis pakeistas kitomis žolėmis (Pkleum 506 Poa. trivialis ir Alopecurus pratensis bendruomenės. 3 K. Regelis: Apie Lietuvos lankas 1-ji tabelė Pastebėjimas: pirmajame stulpely sužymėta kiekio santykiai, antrajame— sociabilumas (drauguomeniškumas). x reiškia, kad augalas pasitaiko tik visai pavieniui. A.hillea millefol. > Alopecurus pra'en. | 3 Ave. a įubescen 1 Briza msdia2) Cimpanuls glomez. |2X Carum cazvi Ceraatium arvense Dac'ylis glomerata Deschampšia (a68.3) Eguisstum arvense4| 1 || Festuca e!atior Festuca rubra Filip end. 1a hexap.b) Jal um boreale Galium uliginosum6, Galum mo lūg> i runium prateise Herac'eum sib'iic. Lathyrus praiensi87) Lysimachia num.8) Medicago ialcata Plantago media 1-2 Pimnpir ella saxifr.9) 'oa. pratensis Poa t ivialis Potentilla anserin.10), X Potentilla argent.11 | X Silene inilata Stellaria graminea Symį hytum offic.12; Ranunculus polyant. Rumex criapus13) | |X Tanac 6 m vulgare | 1 Taruxacim vulgaie | 1 Thalictrum angus.14) Thalictr.m simplex Tragopog n oriental T.ifol um moLtinim Trifolium pratense Tri'olium re, ens Veronica longifolia, Vicia craccal5) 2 mm m „N NR NN XX- X ( [4] | 3|3 2 x 1IX 3 2[3, |2 3|3 2 | 1 x 1 1 2 X a [X x ||| (Kė = i Xm NX Nm Nm XX | "NN XX-0 —N (ė) | X —DINXX 6|7|s | o juo |n |i2 |as —-—— ND 1 x 1) aviža pašepąs; ?) žvirblių kanapė; *) smilgaitė kuokštinė; +) ožkabarzdis; 5) vin- giorykštė bulbelinė; *) kimbara liūninė; 7) peliožirnis pievinis; *) šilingas žolė; 10) sidabražolė žąselinė; !!) sidabražolė tikroji; !*) debesylas; '*) 16) pirgistritis siauralapis; 15) žirnikas, leišis,— Kitų augalų lietuviški vardai įdėti 2-joj tabelėj, + 2) anižas, piena- godas raukšlėtasis; K. Regelis: Apie Lietuvos lankas 5 307 2-ji tabelė Leguminozų (Trifolium pratense) bendruomenės EEE Achillea millefolium (kraujažolė) | XI. IX XI [X Alopecurus pratensis (pašiaušėlis motiejukas), X 2 Bromus inermis (dirsa beginklė) X Campanula glomerata (katilėlis tulintasis) XI. IX X Carex panicea (viksva) X Carum carvi (kmynas) V Cerastium arvense (glažolė dirvinė) 1|1|1 |2|1 l Dactylis glomerata (šunažolė kumuolė) Festuca elatior (eraičynas tikrasis) 1 Festuca rubra (eraičynas raudonasis) 3 Galium boreale (kimbara šiaurinė) Galium mollugo (kimbara paprastoji) 210212 Galium verum (kimbara lipikė) į 2 1 Geranium pratense (snaputis pievinis) X Heracleum sibiricum (stumenys) 1i1|1 2 (r (€] Nn X XX XX XX Knautia arvensis X Lotus corniculatus (gargždenis ežiagulis) X Medicago falcata (sraige irejopelė) 3 Phleum pratense (motiejukas) | Plantago media (gyslotis, gaidelis) 2,4 Poa pratensis (miglė pievinė) Poa trivialis (miglė paprastoji) Ranunculus polyanthemos (vėdrynas raukšlėtis) 3 Rumex haplorhizus (rūkštis) | Salvia pratensis (žalavijas lankinis) 1,2 Silene inflata (naktižydė pūslelė) i Stellaria. graminea (žliūgė laiškinėj Taraxacum vulgare (kiaulpienė) | 1 Thalictrum simplex (pirgistritis paprastasis) Xx|1 >< < Tragopogon orientalis (pūtelis rytinis) X Trifolium montanum (dobilis aukštakalnis) | Trifolium pratense (dobilas pievinis) R 4 315|2|3|3|4 "Trifolium repens (dobilas rėpliojantis) Veronica longifolia (verventė ilgalapė) X m N m" Xm- XXXX. ND Xmm X x= x pratense, Poa: serotina (miglė pelkinė). Iš Tornio ir Kemi upių slėnių Ca- | jander'is (1909) aprašo Thalicirum simplex sąstatus. Labai įdomų būtų studijuot sukcesijas Lietuvos aluvijuose, betgi tam būtini gilesni tyrimai. Pradedamą stadiją, pasak Furrer'io (1922), sudaro "šiaip ar taip Petasiidum tomentos, kuris aptraukia Nemuno paupio smėlinius laiptus; o galinę stadiją sudaro pušyno girinė serija ant smėlinio gružo, augančio kiek toliau nuo upės. Alopecurum pratensis aš imčiau kaip baigia- mąją stadiją vejų serijos, eventualiai galėtume dar nustatyt krūmų seriją, kuri baigtusi neretai atsitaikančiais Saliz'o krūmais. . Ziūrint ūkiško išnaudojimo lankų Lietuvos upių aluvijuose, tai jų žo- lės sudėties botaniška analizė parodo, jog čia perdėm turime reikalo su puikios kokybės Jankomis. Aloperuro lankų šienas vyriaiusiai susidėjęs iš 308 K. Regelis: Apie Lietuvos lankas saldžiųjų žolių. Nuo hektaro gaunama 1750—2100 kilogramų!) (175 resp. 210 g. nuo kvadratinio metro). - Leguminozų lankos, be Leguminozų, turi aukštą saldžiųjų žolių pro- centą; grynose Leguminozų lankose su nedaugeliu Graminejų našumas „kiek mažesnis?). Pasak Wittmack'o (1924), šias lankas reikėtų priskaityt prie 1-—3-sios klasės. Didesnio našumo, iki 3000 kilogramų nuo hektaro, rodo Graminejų daugiamečių bendruomenės, bet šieno kokybė čia men- kesnė, kadangi prisimaišęs didelis nuošimtis daugiamečių. 1925 ir 1926 m. ailikti tyrinėjimai Nemuno (tarp Skirsnemunės ir Sma- lininkų) ir Nevėžio (tarp įtakos ir Babtų) krantų davė panašių rezultatų. Aukš- čiau, kame upės krantai kas met neužliejami upės vandens, prasideda ki- toniškas lankų tipas— 4i7a caespitosa lankos, kurios žemės ūkio atžvilgiu yra mažiau vertingos. Šiokios Jankos Lietuvoj visur kur išsiplatinusios, ir ro- dosi, kad tai yra prie mūsų klimato ir gružo santykių ypatingai pritaikiusi augalų sąjunga. Be to, esti dar visa eilė kitokių lankų tipų, k. a. iš Carez vulpina, Care disticha, Carea: gvoderonghii, Epuiseium palustre, kurias aprašyti bus galima tik ištyrus visas Lietuvos lankas. Kaunas. Prof. K. Regelis. Literatūra. i Asexnu, B, PacraTexcnocTE ayroB 10 peke Bopone 3Kypa 1 Mocz, oTx Pycck. GoT. 061. „1922. Bežana, [oūwa peka Ceiara Bb cpeznew» ea verenia Marepisam 0 H3cAbxOBAKID AyTOGA Kasanckož 156. M b. Kasans 1915. Cajander, A. Beitrėge zur Kenntnis der Alluvionen des nordlichen Eurasiens. Die Allu- vionen des unteren Lena-Tales, Acta žoc. Scient, Fenn XXXII, 1903 — Die Alluvionsn des Onegatales. Acta Soc. Scient. Fenn. XXXIII, 1905. — Die Alluvionen der Tornio- und Kemitžler. Acta Soc. Scient. Fenn XXXVII, 1909. Drude, O. Deutschlands Pilanzengeographie, Stuttgart 1896, Furrer, E. Begriff und System der Pilanzensuecessionen, Vierteljahrsschrift der Natur- forschenden Gesellschaft in Zūmich, LXVII, 1922. Kelhožer, E. Beitrige zur Pilanzengeographie des Kantons Schaffhausen, Zirich 1915. Kupifer, K. Kurze Vegetationsskizze des ostbaltischen Gebietes, Korrespondenz' latt des Naturf, Vereins in Riga, I, XV, 1913, Meazenzop+», O. m Cunianckiū, MarepiaaN Kb o10pb Kosenczož ry6. Kopao 1902. Ilemnasos, A II. Jyra Cauonpezož ry6. Bain. 1. CuwGupck+ 1919. IDennnzos, A. II. Anmmaiausane Ayta g» gOJKKAXG pp Cžsepnož J[aann m Čyxonn BL npexBraxB Bonorojekod ry6. Marep Ho oprauu3 A RydbTypĖ RopMoBOŽ naomaxu. Bain. VI. 1913, Slavinski, W. Przyczynek do znajmosci flory okolic Wilna. Ozęsč I, Historja i Biblio- grafja. Wilno 1922. Weber, C. Wiesen und Weiden in den Weichselmarschen. Arbeiten der Deutsch n Landwirtschaftsgesellschaft, Heft 165, 1909. Buxsawe, B. P. O6niee semaexbaie. II vacr6. EcrecTBeHHO-ACTOpu5eCEi A OCHOBH IyTOBOXCTBA.: Moczsa 1922. ; J Wittmack, L. Botanik der kulturtechnisch und landwirtschaftlich wichtigen Pflanzen. Berlin 1924. Zmuda, A. Rošliny zebrane na Žmudzi II prez Prof. Dr. E, Janczewskiego. Spraw. Ko: misyj fizyograficznej. Akad. Umiejętn. w Krakowie T. 1, 1916. ', Kai kuriose Alopecnro lankose suskaitoma iki 3000 kg. nuo hektaro, *) Nuo 1 metro gauta tik 107 gr. ore sudžiūyusios substancijos. Šiaurės šviesų naujausi aiškinimai. Žemės ašigaliuose kartkartėmis pasirodo tam tikrų šviesų, kurios pa: gal savo pasireiškimo vietą — šiauriniame ar pietiniame ašigaly—ir vadina- mos šiaurės ar pietų šv:esomis. Europiečiams, šiaurinio Žemės pusru- tulio gyventojams, tenka stebėt tik tokių šiaurės ašigalio šviesų. Kiekvienas šių eilučių skaitytojas, manau, jau pradžios mokyklą ei- damas yra šį tą girdėjęs apie šį reiškinį, kuris, kuriantis mūsų mokslinei literatūrai, tapo pavadintas šiaurės pašvaiste. Sakoma, kad ir mūsų žmonių kalba turinti šiam reiškiniui terminą, būtent, „pamėnai“!), Šios šiaurės šviesos, kaip jos pasireiškia Zemės ašigalio šalyse, taigi, kaip jas stebi Šiaurinio Lediniuoto okeano krantų gyventojai arba keleiviai po tuos kraštus, tai yra nei teptuku nei plunksna neatvaizduojamo, nei žo- džiais neatpasakojamo didingumo reiškinys. Mes čia to ir nemėginsime da- ryt. Cia tik pasakysime, jog kai kuomet ten tosios šviesos pasirodo nuo žemės paviršiaus taip aukštai?), jog esti matomos net ir tolokai nuo šiau- rės. Esti atsitikimų, kad šiaurės pašvaistės, ar pamėnų, atspindis matomas ir Lietuvoj. Šiemet štai toks retas reginys Lietuvoj buvo matomas spalių mėn. naktį iš 14 į 15 d, ir 15 d. vakarą. Dienraštis „Rytas“ štai kaip tą reginį aprašė: „Šią naktį 24 val. prasidėjo reto pas mus smarkumo viesulas—ciklo- nas, su kurio pradžia staigiai žymiai atšilo iš vakaro šaltas-oras. Viesulai aprimus, lygiai 1 val., išgiedrėjusiame ir žvaigždėtame danguje, šiaurės pu- sėje, pasirodė du ryškūs aukšti šviesos stulpai, kurie 1 val. 10 min. pra- dėjo keistis į aiškiai rausvą šviesą ir radosi dar trečias stulpas. Stulpai lai silpnėdavo, tai aiškėdavo, o visa pašvaistė toj pusėj pasidarė aiškiai rausva. 1 val. 20 min. visa išnyko“. („Rytas“ 1026 m. spalių m. 15 d. 233 Nr.). „Pastaraisiais laikais šiaurės pašvaistė buvo matoma Lietuvoje keistu supuolimu, rodos, tik 1905 m. vasarą ir 1013 m., taigi prieš pirmąją rusų revoliuciją ir prieš pat Didįjį karą. Del to gamtos prajovo, tokio reto mūsų kraštuos, pasirodymo liaudies masės juo ne tiek grožėjasi, kiek prietaringai baikštosi, ypač kad pripuolamai tenka tai paskui komentuoti su karais ir kitomis nelaimėmis. Ir dar negreit, gal būt, tie prietarai išnyks žmonėse. Kauniečiai, žinoma, žmonės jau neprietaringi, tat kam jų teko šiųme- čiai „pamėnai“ matyti, galėjo jais tik pasigrožėti. Ypač gražus reginys buvo pirmąją dieną, penktadienio naktį, iš X-14 ir 15 d., tik, gaila, jį maža kas tematė, nes iš vakaro apniaukę visą dangų juodi debesys, atnešusieji smarkų lietų ir audrą, buvo užtemę ir šiaurės dangaus pusę. Ir tik viesului išvai- kius debesis, apie 12.30—1.30 reti praeiviai buvo nustebinti nepaprastai gra- žiai nušvitusiu šiaurės dangum, ką mes „Ryte“ tuojau rytą paminėjome. š Penktadienį, X-15, jau iš pat vakaro, vos sutemus, 6—7 val., šiaurės pusėj, ties Žaliuoju Kalnu, paprastai tamsiausias toj pusėj dangus ėmė švisti plačiu dideliu baltos šviesos disku. Jau 7.40 val. ėmė iš jo eiti balti, 1) „Rytas“ 1026 m. spalių m. 17 d. straipsnely „Šiaurės pašvaistė“, *) Norvegų fiziko Stormer'io šiaurės šviesos buvusios stebėtos 500 kilometrų aukšty, Ko- smos 1920/21 m. 66 pusl. 400 Pagal R. Handmann'ą ir k: Šiaurės šviesų naujausi aiškinimai gan aiškūs stulpai, gan toli pereinantieji už pirmųjų horizonto žvaigždžių. Apie 8.30 val. pasireiškė ypatingai gražus stulpas pačioje šviesos disko va- karėje pusės riboje. Po to pašvaistė ėmė silpnėti, be to, užėjo debesys. Tik apie pusiau dvyliktą vėl pasirodė, jau iš šiaur-ryčių pusės, ypač platus ir aukštas balsvai rausvas stulpas. Po to visa šiaurė susiliejo į vieną didelį, tik jau kiek silpnesnį, bet užtat atskirais spinduliais išraižytą, balsvos švie- sos pusratį ir apie 1230 val. užgeso. Vakar vakarą ir naktį —« kilogramo sve- rianti gervė neša tik 3 g svorio žiedą, taigi tik 1833-jį dalį jos pačios svo- rio; saudongūžę, sveriančią apie 16 g, žieduks apsunkina tik 0,05 g, taigi, 322-ja jos pačios svorio dalimi! Tai yra toks menkas svoris, kuris paukš- čiui visai nepakenkia, nes jis sudaro jam ne daugiau svorio, kaip kad jo su- kietėjusi ant kojos odos dalelė arba koks prilipęs purvo trupinėlis. Pride- damas atvaizdas rodo žiedų pavidalą ir jų naturalų didumą (žiūr. atvaizdą). Zied:s uždedamas paukščiui ant blauzdos viršuj pėdos linkymo, kra- štai suspaudžiami, ir ilgesnis galas užlenkiamas ant trumpesniojo. Ziedas laikosi taip tvirtai, kad jo neatlenkia nė stipriausias paukščio snapas. Ma- žesni žiedai laikosi ir be užlenkimo; visai pakanka galus tiktai suspausti. Paukščiai išvisa nededa pastangų uždėtą žiedą numesti, jie į jį beveik visai nekreipia dėmėsio. = natuxl. L Grėūsse Ros p ARTIE ta „ių 1864 a Ball SUN A vacti 1. Adlarring „Serie A UL EašaD 2.Singvagelring,SerieG 4 Krė benving, geo [fnet 3 Krahenvino, aufoebogen i š a. Ves EALa Taksi 0 Ža T 4 Krahanruing, geschlossen Rasytės Paukščių Stebykloj paukščius žieduojamųjų žiedų pavidalai visų rūšių, naturalaus didumo, sulenkti ir atlenti. (Pagal atvaizdą, įdėtą knygose: „Die Ržtsel des Vogelzūges. Von Fr. von Luc a- nus. 2 Aufl. Langensalza 1923, Verlag Hermann Beyer u. Sohne). Rasytėj žieduoti paukščiai tat ir yra išnešioję šiojo, šiaip niekam ne- žinomo, kaimuko vardą po visą Žemę. Stebykla leidžia savo metinius pra- nešimus, kurie nuo 19002 m. skelbiami Vokiečių Ornitologijos Draugijos oficialiame organe „Journal fr Ornithologie“. Šiaip jos pranešimus skel- bia „Ornithologische Monatsberichte“ ir kiti medžioklės ir šiaip gamtos mokslo laikraščiai. Stebyklos sienos nukabintos žemėlapiais, kuriuose sužy- mėti paukščių keliai nuo Rasytės iki šiaurinės Amerikos, pietinės Afrikos ir vakarinės Indijos. Rasytės Stebykla nuo pat savo pradžių dar turėjo ir mokslo popula- rizacijos tikslų: plačiuose liaudies sluoksniuose žadint susidomėjimą paukš- čių pasauliu ir aiškint sveikos gyvulių bei paukščių apsaugos reikalą. Šiems tikslams pirmiausia eina kolekcija, kuri tūkstančiams lankytojų parodo Nėrijos paukščių gausingumą ir kuri drauge turi ir didelės mokslinės ver- tės, kadangi surinkta ant sienos zoologiniu atžvilgiu įvairių kraštų. Toliau, sakytiems tikslams eina Stebyklos rengiami kursai bei ekskursijos. Pagaliau, Stebyklos vedėjas platina žinias apie paukščius paskaitomis ir raštais. Pa- skiausiu laiku nuimta Nėrijos ir Rasytės Paukščių Stebyklos filma kinui, kurioj 1-me akte parodomas žemėvaizdis, kopos, 2-me žmonės, 3-me gy- 408 Pr. Dovydaitis; Apie vieną paukščių tyrimo įstaigą Lietuvos pašonėj stės ir laikoma sakalų mokykla. Čia pridedamasai atvaizdas rodo Steby- klos vedėją su tais savo sparnuotais mokiniais (žiūr. atvaizdą). Siame darbe vaduojamasi mokslo, estetikos, paukščių apsaugos ir praktikos požvilgiais. Ir šiaip ypatinguose užtvaruose bei kūdrose laikomi gyvi paukščiai, ypa- tingai paisant Rytprūsiams būdingų rūšių, k. a. gervė, juodasis gandras, jūrių erelis ir k. Rasytės Pankščių Stebyklos Vedėjas prof. Dr. Thienemann'as su savąja sakalų mokykla. Šiais metais, Rasytės Stebyklos 25 metų sukaktuvėms paminėti, bir- želio m. 1 dieną Kuršių Nėrijon atvyko nemaža svečių —mokslo, vyriausy- bės ir visuomenės atstovų. Švečiai išlipo iš garlaivio ties Ulmenhorst'u ir, jį apžiūrėję, vežimais nuvažiavo į Rasytę. Cia vėl viską apžiūrėjo. Svečiams buvo pademonstruota ir „kunstas“ varnas gaudyt bei jas kandžiot ir saka- linė medžioklė. Stebyklos Vedėjui reikšta daug linkėjimų. Prie jų prisideda ir „Kosmo“ redakcija visų savo skaitytojų vardu, būdama dėkinga ir už tai, kad gerb. prof. Dr. Thienemann'as, mūsų paprašytas, neatsisakė suteikti ir bent kiek, nors netiesioginių, žinių apie tą jo taip vaisingai vedamą įstaigą bei jos šių metų sukaktuves ir atsiųst jos ilustracijų, kurių, deja, čia, del lėšų stokos, įstengėme padėt tik mažą dalį. Linkime gerbiamajam paukštininkui ir visai jo šeimai dar ilgai laimingai čia gyvuoti ir suteikti mums dar daug naujų žinių iš mūsų sparnuočių perėjūriško gyvenimo. 1926. X. 23. Pr. Dovydaitis. Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų Kaip vienas šių dienų gamtininkas susitiko su šv. Pranciškum Asiziečiu. (Iš prof. Dr. Felikso Roser'o atsiminimų). Praeitų 1925 m. naktį iš rugpiūčio 8 į 9 dieną, savo gyvenamajame bute, bemiegant, buvo nužudytas Breslavo universiteto ordinarinis botanikos profesorius ir tenykščio Augalų Fi- ziologijos Instituto direktorius Dr. Feliksas Ros en'as, eidamas 63 sius sayo amžiaus me- „ tus, dar pilnas darbo jėgų ir sumanymų. „Kosmo“ skaitytojai apie jį jau truputį žino iš šiemet mūsų laikrašty padėto apie jį ttumpo atsiliepimo!), Sis taip netikėtai savo gyvenimą baigęs mokslininkas ir kilnus žmogus, paskučiausiais metais, be savo kitų darbų, buvo pradėjęs spausdint savo „Botaniškus atsiminimus“ Breslave pradėjusiame eiti gamtamokslio mėnrašty „Ostdeutscher Naturwart*?). Tų jo atsiminimų kiek- vienas skyrelis buvo meniškai (Rozene veikė ir menininko dyasia) grupuojamas aplink vieną. kurią augalų rūšį. Tuo būdu 1 sis skyrelis eina apis „Senobiškus kambarinius augalus“ (Altmo- dische Zimmerpilanzenė), 2 sis apie „Vaškažiedį (Asklepias) ir jo gimines“ (Die Wachsblume und ihre Verwandten*), o 3-sis ir paskutinis pavadintas „Brolis Erškėtkrūmis“ (Bruder Dorn- busch?). Šis skyrius patsai įdomiausias. Lia ne tik surinkti visi autoriaus atsiminimai apie er- škėtinius augalus tų kraštų, kuriuose jam būvo tekę gyvent vaikystės ir jaunystės metais (Biel- grade, Jeruzaly, Vestfalijoj), bet įpinta ir gamtos filosofinių atsiminimų). O šio skyriaus pabai- g0j autorius pasipasakoja apie vieną +avo pergyvenimą, kurį savo pasaulėziūros krizio metais jis turėjęs iš atsilankymo Asižiuj, toj šv. Pranciškaus gimimo, veikimo ir mir.ies vietoj. Kadangi šių 1926 metų spalių m. 3 d. yra sukakę lygiai 700 metų nuo šio įstabaus šventojo mirties ir tąja proga šiomis dienomis jį yra atsiminęs visas kultūringas pasaulis, tai tarėmės būsią pravartu ir mūsų skaitytojams išgirst tas kelias eilutes profesoriaus Rozeno at- siminimų apie jo susitikimą su to, kaip žinoma, ne tik Dievo ir žmonių, bet ir visos gamtos meile pasižymėjusio, šventojo Asižiečio dvasia. Beje, jau pati šio prof. Rozeno atsiminimų sky- riaus antraštė „Brolis Erškėtkrūmis“ 1mta iš šv. Pranciškaus gamtos žodynėlio, nes, kaip ži- noma, jis visus gamtos daiktus ir reiškinius, įimant ir pačią mirtį, vadino broliais ir seserimis. Profesorius Rozenas tatai štai ką pasakoja (šiuos jo atsiminimus atspausdinus, jų auto- riaus jau nebebuvo gyvųjų tarpe): Red. «Keturiasdešimty metų amžiaus, aš savo pašaukime atsidūriau prieš krizį, kuriame su abejonėmis, nusivilęs aš leidausi būti išstumtas iš mano laukiamųjų perspektivų?). Mane niekas rimtai nerišo su universitetu, į kurį aš priderėjau dar tik kaip privatdocentas. Tat aš daug važinėjau ir sekio- !) Kosmos 1926 m. 7-8 Nr. 318—320 pusl. Daugiau žinių apie jo gyvenimą, darbus ir veikalus teikia Dr. R. Schaede, Felix Rosen. Ein Bild seines Lebens und Schaffens. Breslau 1926 (Beitrūge zur Biologie der Pilanzen Band 14, Heft 3). Kaip į savo šio atsiliepimo papildymą, -Schaedė nurodo dar H. Winkler'io nekrologą „Berichten der Deutschen bo- tanischen Gesellschaft Bd 43.—Schaedė savo atsiliepimo gale priduria, kad dalies dienraštinės spaudos paleistos sensacingos, nabašninko asmenį žeminančios, žinios nesutinka su tikrenybe. u5A >j Dabar jau paliovė ėjęs. Iš viso jo išėjo 1024 m, pabaigoj 1—3 Nr. Nr, ir 1925 m. — Nr Nr. 5) Ostdeutscher Naturwart 1924 m. 1 Nr. +) Ten pat 1925 m. 3 Nr. 5) Ten pat 1925 m. 8 Nr. S) Jų cituota ir mūsiškiame Rozeno nekrologe (7 8 Nr., 319—320 pusl.). 7) Tai buvo tas laikas, kuomet, mirus Breslavo Augalų Fiziologijos Instituto direktoriui prof. Cohn'ui (1848), kurio Rozenas buvo asistentas, prie Oobn'o papėdininko Brefeld'o Roze- nui mokslinis darbas Institute buvo padarytas nebegalimas. Tada ir prasidėjo jam eilė sunkių metų, kuomet jis, sutrukdytas savo moksliniuos darbuos, desperuodamas del savęs ir savo atei- ties, kentė ir sielos ir materialinį skurdą. Jo įeigų vyriausią versmę tuomet sudarė tai, ką jis gaudavo už sąvo pareiškimus apie grybų kenksmingumą; vėliau jis juokaudavo del to sakyda- mas, kad ištisais metais „gyvenęs iš naminės pinties“ (R. Schaede, Felix Rosen, 7 p.). Red 410 Ti gamtininkų gyvenimo 11 darbų jau savo seną pamėgimą, kuris vedžiojo mane po paveikslų galerijas. Į se- nųjų tapytojų paveikslus aš mėginau veizėt akimis manosios, su meniškais polinkiais, motinos, turėjusios atvirą nuovoką visokiam grožiui; veizėjau į juos istorišku manojo tėvo žvilgiu, ir mačiau juos savomis botaniko akimis. «Veikiai sužavėjo mane gamtos atvaizdavimo pradai Italijos Trecento ir Ouattrocento (XIII ir XIV šimtmečio Red.) gadynėj. «Pirmiausia traukė mane Asižiun, kame Giotto, paveiksluose iš šv. Pranciškaus gyvenimo, buvo taip energingai sutraukęs ryšius su gamtai svetimu viduramžių menu. Ir tenai aš turėjau didelį pergyvenimą, kuris su- teikė man naują atramą, o manam darbui vėl grąžino tikslą!'). «Mane taip labai paveikė ne Giotto su visu negrabumu atvaizduotos dramiškai judamos figūros, ne jo baukštūs mėginimai, užuot iki šiol pri- prasto auksinio fono, suteikti joms gatvių, kalnų arba sodų aplinkumos,— ne tai mane taip labai paveikė, bet paties šventojo asmuo, kaip jis prieš mane stojo paveiksluose ir legendoj. «Pranciškus jau vaiku būdamas turėjęs sugestiškos jėgos kitiems vai- kams, vadinusiems jį savo karalium; biidamas jaunuolis, jis, surinkęs ap- link save būrį išdykėlių, su kuriais galvatrūkčiojo po apylinkes, matyt, buvo pridirbęs blogų istorijų ir atgailėjo jas ilgu kalėjimu Perudžijoj. Tenai, sun- kioj ligoj, jis atsigręžė savęsp; sugrįžęs gimtinėn, jis gyveno tik griežtos savitvardos gyvenimą ir rūpindamasis neturtingaisiais; tatai jį suvedė į kon- iliktą su jo tėvu, turtingu pirkliu. Jis nuo jo atsiskyrė ir pasižadėjo neturtui. Dantė sako apie jį: „Kurs, dar jaunas būdamas, iš savojo tėvo Išsikovo' moterį, prieš kurią, kaip prieš mirtį, Linksmybių durys užsiver amžinai...“ «Giotto ir nupaišė šį mistišką susižadėjimą: suliesėjusi moteriška, su- driskusiais drabužiais, stovėdama erškėčiuose, šunų lojama, vaikėzų akme- nimis laidoma, ištiesus šventajam ranką, kad pataptų jo gyvenimo draugė. «Ši alegorija, neabejotinai, eina ne iš Dantės, bet-iš paties Pranciškaus, nes ir jis pats buvo poetas. Dar karščiau, kaip Provenco trubadurai, kaip Valteris iš Vogelveidės, kaip jo amžininkai, Pranciškus norėjo savo meile apglobti gėles, paukščius, visą pasaulį. Savo himne gamtai jis vadina bro- liais ir seserimis saulę, mėnulį, ugnį ir vandenį, žemę maitintoją ir mirtį išvaduotoją. : «Legenda pasakoja: Vieną kart Pranciškus, bekeliaudamas, pakelėj vie- noj mažoj kapeloj pamatė vargingą altorių be jokio papuošimo. Pagailo jam akmens ir jis nusiplėšė savo drabužį, kad iš jo padarytų altoriui ap- darą, idant tasai nešaltų plikas būdamas.—Į pagarbą, kurios Pranciškus tu- rėjo savo ordeno brolių akyse, jis žiūrėjo kaip į pagundą, nuo kurios jis pasišalino, ilgai gyvenęs vienumoj Subasio kalnų atkarose. Čia, kame tik avims būdavo menkos ganyklos, jis vieną dieną priėmė (svečių-pakeleivių) 1) Šioj vietoj atsiminimų autorius nurodo pastaboj į savo knygas: „Die Natur in der Kunst. Studien eines Naturforschers zur Geschichte der Malerei“, (Leipzig, Teubner 1903). Negalėję šių knygų gauti, negalėjome pamatyti, ar ir ką jis ten kalba žiuo pačiu dalyku. Ži- mome tik, kad šios kuygos Rozeno buvo parašytos tais sunkiaisiais jo gyvenimo metais, kuomet jis buvo pastatytas į negalimas sąlygas dirbt savus botanikos darbus universitete (žiūr. Schaede, t. p.). Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų 411 atsilankimą; pas jį sustojo pasilsėt paukščiai perėjūnai, lėkdami iš šiaurės kraštų.—Italui, su jo sacro egoizmo, per jo šalį lekiantieji paukšteliai giesmi- ninkai yra nieko daugiau, kaip tik pageidaujamas laimikis. Rudenį visos šalies maistinių krautuvių languos matysi mūsų mieluosius giesmininkus šimtais sukabintus an virvelių. Bet Pranciškus, kuris kartą buvo nuo pjo- vėjo išpirkęs paskirtus piauti avinėlius, paukšteliams nedarė nieko bloga, o skelbė jiems Dievo žodį; ir mažiuliai patikimai susirinko aplink jį 1r įdė- miai klausė.—Tai pat ir šią sceną Giotto užtiksavo amžiams. «Vieną kartą šventajam užėję kūno geiduliai, kurių jis gėdinosi. Kai jie nuo jo neatstojo, jis, kad savo kūną apmarintų, šokęs į dygliuotus krū- mus, kaip brolis kad puola broliui į glėbį: Padėk man, bark ir bausk mane, bet atleisk man! Tačiau brolis erškėtkrūmis nesužeidė tojo, kuris ir jį buvo apėmes savo visa apglobiančia meile; krūmas staiga neteko savo dyglių, — sako legenda. Paliai Asižių Porciunkulos darže, netoliese paskutiniosios ka- pelos, kurią patsai Pranciškus buvo pastatydinęs, vienuoliai rodo laukinį erškėtį be dyglių, bet su rausvai taškuotais lapais. Apie šį tat erškėtį ir pa- sakoją anoji legenda», Šavo šiuos atsiminimus prof. Rozenas baigia šiais žodžiais: «Ne kiek- vienam duota sekti šventuosius; pasaulio kūdikis, toks didumoj ir palieka. Bet tam, kuris savo dvasioj susipainioja, tai geradėjystė prisimint gerą žmogų ir jo tyrumoj pergyvent savo paties dar neliestą kudikystę». Marijonas Tamašauskas. 1868—1926. Šių metų sausio m. 11 d. docentui inžinieriui Marijonui Tamašauskui nesitikėtai pasimirus, Lietuvos Universitetas ir visa jaunoji Lietuvos gam- totyra jo asmeniu neteko savo didžiai uolaus darbininko. Iki Lietuvos aukšta- jai mokyklai įsikuriant buvęs priverstas dirbti svetimuos kraštuos, vos tik sugrįžęs gimtinėn spėjo uždėt ranką ant savo krašto žemėtyros arklo, kai turėjo tą arklą išleist amžinai. Bet jau to vieno stropumo, kuriuo jis buvo ėmęsis darbo savo gimtajame krašte, pakanka, idant jį šioje vietoje pami- nėtume, kaip uolų mūsų krašto tyrėją, žymiųjų pasaulio gamtininkų tarpe!). A.a. M. Tamašausko curriculum vitae. «Aš, Kalnų Inžinierius Marijonas Tarmnašauskas, esu gimęs 1868 m. rugsėjo m, 8 d., Telšių apskr., Zarėnų valsčiuj. 1899 m. baigiau Dinabarke T-nių klasių realinę mokyklą. Turėdamas patraukimą prie kalnų darbų ir norėdamas arčiau su jais susipažinti, aš tuo tikslu nuvykau į Uralą, kur buvau praktikavęs tai Krasnoutimsko Pramonės Mokyklos Kalnų skyriuje, tai kasyklose ir kalnų fabrikose, geologijos ir kalnų darbuose. Sunaudoda- mas ką tiktai galėjau sužinoti būdamas Urale, aš, prieš užbaigdamas saky- tąją Krasnoufimsko mokyklą, išvykau į Petrapilę ir iš konkursinių egzaminų !) Šį paminėjimą, mūsų prašomas, buvo mielu noru apsiėmęs pagamint ,,Kosmui“ prof. Z, Zemaitis, Matematikos-Gamtos fakulteto dekanas. Ret jis, amžinai užverstas atministraci- niais darbais, iki šiol to padaryt negalėdamas, leido pačiai Redakcijai dirstelt į a. a Tama- šausko bylos dokumentus, iš kurių čia ir paimame jo Curricnlum vitae bei kitas svarbesniąsias jo gyvenimo datas. Asmeninių įspūdžių apie nabašninką teikia mūsų bendradarbis Č. Pakuc- kas, kuriam teko su nabašninku dalyvauti 1925 m. geologinėj ekskursijoj po Lietuvą. Red. 412 Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų įstojau į Kalnų Instituto 1-jį kursą, kurią mokyklą baigiau 1899 m. pir- muoju laipšniu. Dar būdamas studentu užsiiminėjau pas Kalnų Instituto profesorių inžinierių Z. Voislavą, kuris, turėdamas „Dirvos Tyrimo Biurą“ (Biuro Izslie- dovanij Počvy), vedė Europos Rusijoj ir Sibire daug žemės darbų įvairioms naudingoms iškasenoms tyrinėti: anglies, rūdos, naftos ir kitų, taip pat da- rydamas hidrotechnikos gręžinius požeminiam vandeniui pasiekti. Būdamas paskutinių dviejų kursų studentu, aš savarankiai vedžiau šiuos darbus ir man teko dirbti įvairiose Europos Rusijos vietose, taip pat Sibire. Kalnų Institutą baigęs, aš buvau įskaitytas į Geologijos Komitetą (valstybinė mokslo įstaiga). Tuo pačiu laiku aš dirbau savo darbą prof. Voislavo Dirvos Tyrimo Biure ir, jo pavestas, vedžiau naftos ieškojimo tyrinėjimus Šmardeno-Rygos-Tukumo geležinkelio stočių apylinkėje (netoli Kemerno). Tyrinėjama buvo ir į pietus nuo čia, taip jog net pasiekta buv. Kauno gub. siena, ir tąja proga netoli sienos, Kurše, mano buvo rastas tamsiai rudo anglies sluoksnis, užklojęs neperdegiamojo molio sluoksnį. 1902 m. pradžioje aš, kaip hidrotechniškų požeminio vandens darbų žinovas, buvau pakviestas Sibiro Gelžkelių Valdybos artezianinių šulinių reikalais ir nuvykau Sibiran. Beveik trejus metus, t. y. iki 1905 m. aš vedžiau artezianinių kelių vandeniu aprūpinimą. Šį reikalą sutvarkius, aš buvau paskir- tas Sibiro Gelžkelių Valdybos atstovu Ceremchovo akmens anglių rajone (Irkutsko sritis), kur man teko reguliuoti santykius tarp gelžkelio ir anglies kasyklų. Visi techninio ir ekonominio pobūdžio reikalai tarp kasyklų ir Gelžkelių Valdybos šiame rajone buvo Gelžkelių Valdybos sprendžiami mano nurodymais. 1908 m. sausio mėn, 1 d. aš išėjau iš Gelžkelių tarnybos ir tame pa- čiame rajone perėmiau akmens anglies kašyklų „Rusijos-Azijos Draugijos“ (Russko-Aziatskoje Tovariščestvo) valdymą ir čia dirbau iki 1917 m. pa- baigos, t. y. iki perversmo Sibire, kuomet ir kasyklos tapo nacionalizuotos. Nepaisydamas darbininkų prašymo drauge dirbti toliau su jais pas sovietus, aš, nesitikėdamas produktivaus darbo, išvykau į Mandžuriją. Nuo 1918 m. kovo iki lapkričio mėn. aš laikinai vadovavau netoli Vladivostiko inžinierio Arcto akmens anglies kasykloms, o paskui tai Pa- mario srity (Primorskaja oblast'), tai Mandžurijoj; nuo 1920 m. šiaurinėj ir pietinėj Mandžurijoj vedžiau geologijos tyrinėjimo darbus, daugiausiai ieš- kodamas akmens anglies, ir vietoje vadinamoj „Chuan-ni-he-za“ radau ge- riausios rūšies akmens anglies klodų tarp sluoksnių tokio pat periodo, kaip ir Lietuvoj apie Papilę. Sužinojęs apie atidarymą universiteto Lietuvoj, mano Tėvynėj, kuriai aš jau senai norėjau pavesti savo fėgas, ir norėdamas pasidarbuoti jos labui, aš laišku kreipiausi į Lietuvos Universiteto Rektorių siūlydamas 5šavo bendradarbiavimą...» Kaunas 1925. I. 5. Kalnų Inžinierius M. Tamašauskas. A. a. Tamašausko pirmasis pasisiūlymas Lietuvos Universitetui para- šytas 1923 m. vasario 23 d. iš Harbino. 1924 m. sausio m. 12 d. jis Ma- tematikos-Gamtos Fakulteto Tarybos išrinktas vyresniuoju asistentu prie geologijos-mineralogijos katedros, kurią tuomet vedė nelemtos atminties Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų 413- prof. Smit Sibinga. Po šiojo tos katedros docentu ir geologijos kabineto vedėju buvo Fakulteto Tarybos, beveik visų balsais, išrinktas a. a. Tama- šauskas ir ėmėsi darbo didžiausiu stropumu, Deja, 1926 m. sausio m. 11 d. jis jau išsiskyrė iš gyvųjų tarpo. Kaip referavo dekanas prof. Z. Zemaitis Fakulteto Tarybos posėdy, a. a. Tamašauskas lig4 gavo eidamas savo pareigas. 1925 m. spalių m., grį- žus iš geologinės ekspedicijos, Seimo Komisija paprašius jo nuvažiuot į Antalieptę tyrimo tikslais. Nors jau tuomet buvęs IaBAT nesveikas, turėjęs ant kaklo furunkulą, bet be jokių atsikalbinėjimų sutikęs važiuoti. Pasitai- kęs labai šaltas oras; bevažinėdamas atviru automobiliu, labai peršalęs, ga- vęs kraujo užkrėtimą ir po 3 mėnesių sunkios ligos jo nebetekome.... Palaidotas gimtajame kampely, Zarėnų senuosiuose kapuose (pačiam miestely). Iš Kauno nabašninką iki vietos palydėjo ir uždėjo ant kapo vai- niką, kaip Universiteto atstovas, prof. F. Butkevičius, nabašninko kaimynas. Pravažiuojant Dotnuvą, stoty iškilmingai, su žibintais, pasitiko Zemės Ukio Akademijos studentai su profesoriais, ir Akademijos atstovas palydėjo iki Papilės.—Nabašninko gimtinė yra Antanavos dvarelis (koks 6-7 km. nuo Zarėnų). Vedant jį nabašninko tėvui, ūkis buvo pavyzdingas ir jis gyveno, kaip gerai pasiturįs bajoras. Dabar ūkis apleistas. Nabašninko Tamašausko liko žmona, 2 sūnūs ir 1 duktė, visi jau suaugę. Apie nabašninką, kaip žmogų ir tyrinėtoją, žiūpsnelį įspūdžių suteikia mūsų bendradarbis p. Č. Pakuckas. A.a. M. Tamašausko keli būdo bruožai. 1925 m. vasarą Lietuvos universiteto Matematikos-Gamtos Fakulteto buvo surengta geologinė ekspedicija, vadovaujama docento Tamašausko. Šioj tat ekspedicijoj man, kaip jos dalyviui, teko kiek pažinti a.a. Tama- šauskas. Jau iš pirmo su juo pasikalbėjimo manau kiekvienam, kam teko su juo susieiti, krisdavo į akis jo nepaprastas mandagumas. Nebuvo jame to dirbtino šalto formalizmo, kuris labai dažnai pasitaiko mūsų tarpe, bet tai buvo plaukiąs iš jo geros sielos malonus džentelmeniškumas. Ta gera savybė jam buvo įgimta, o nedirbtina. Jo veide niekuomet nebuvo matyt išdidumo ir, besikalbant su juo, savaime darydavosi jauki, nuoširdi atmostera. Be šių humaniškų jo sielos bruožų, jam netrūko mokslininko-gamti- ninko savybių. Iš tokių savybių pažymėtinas. darbštumas. Laiką jis stengėsi kuo tiksliausiai sunaudoti darbui, kurį jis buvo pasiėmęs. Cia man prisi- mena ekspedicijos dienos: ten jis pats pirmutinis su saule keldavosi ir, iki kiti dalyviai apsirengdavo, iki pasigamindavo pusryčius, a.a. Tamašauskas uoliai rašydavo pereitos dienos darbų ir įvairiausių savo srities patyrimų davinius.—Iš kitų savybių negalima buvo nepastebėti jame to didelio susi- domėjimo tiriama sritimi. Negalėdamas pats tiesioginiai ko patirti (del tin- kamų įrankių stokos), jis darydavo kiek tik galima netiesioginių atatinkamų geologinių išvadų, ar tai iš pačios žemės paviršiaus, ar iš naturinių, priei- - namų tirti griovių, ar tai iš gyventojų papasakojimų apie jų patirimus be- kasant šulinius. Del vienos ar kitos gautos iš patyrimo nuomonės jis vi- suomet, nesididžiuodamas, tardavos su savo kitais darbo dalyviais. Kad ekspedicijos žygiai neliktų nevaisingi, jis stengėsi pasiimti iš ti- riamo krašto kuo daugiausia pavyzdžių, kuriuos ištyrus laboratorijoj ar ki- 414 Iš gamtininkų gyveniro ir darbų lur su specialios literatūros pagalba, galima būtų ką nors griežčiau pasakyti del mūsų žemės plutos bent paviršutinių sluoksnių. Tokių radinių jis sten- gėsi pasiimti ne tik tirti, bet ir kad būtų pavyzdžiams palikti prie universi- teto, muzejui ir šiaip kitoms mokykloms. Iš to matyt buvę jo platūs norai tarnaut savo specialybe kiek galima plačiau visai Lietuvos visuomenei. Iš čia plaukia jo turėtieji ateities planai, kuriuos jis kartais išsipasakodavo be- sišnekučiuojant. O jų buvo daug! Tik gaila, likimas nedavė jam jų įgyven- dint, Jame buvo didelio noro surasti mūsų žemėj klodų su naudingais pa- darais (anglių rūdos, druskos, gintaro ir kitų). Ta praktiška pusė jo tyrinė- jimuose buvo vyraujanti. Turėdamas universitete geologijos katedrą, jis dideliausiai domėjosi pačiais geologijos dėstymo ir pratybų vedimo būdais, ir manęs, kaipo už- sieniuose studijuojančio, smulkiai klausinėdavo, kaip tuos dalykus dėsto mano vienas ar kitas profesorius užsieny. Matyt, tas visas žinias, kurias jis turėjo įsigijęs, stengėsi kuo tiksliausiai patiekti kitiems, kad ateity. susilauktų sau pagelbininkų. Jis matė, kad Lietuvos kraštas beveik dar neištirtas ir vienam žmogui maža viso amžiaus, kad prieitų- šokių tokių rezultatų. Tam tyrimo darbui reikia būrelio žmonių specialistų, ko jis visa širdimi trokško sulaukti, Sulaukti jų iš savų tautiečių tarpo ir kuo mažiausia kviesti svetim- laučių — toks buvo jo noras. Matyt, jis buvo pasipiktinęs darbais savo pir- matako kitataučio, kuriam nerūpėjo šio krašto gerovė, o tik asmeninė garbė ir kišenius. A.a. Tamašauskas, kaip matome jau iš tų trumpučių bruožų, buvo kartu ir žmogus ir mokslininkas. Ką jis pradėjo, ko jis troško pasiekti, mums, jo buvusiems bendradarbiams, ir šiaip kitiems toj srity dirbantiems, beliko tik tęsti šis darbas; iuo jam suteiksim užtarnautą padėką. Viena, 1926. X. 27. Č. Paluckas. Dar baigiamas žodelis. Rašytų veikalų, mokslo darbų a.a. Tamašauskas iki šiol nebuvo pagaminęs. Apie tai jis pats šiaip kalba: „Savų darbų apy- skaitas aš pristatydavau suinteresuotiems asmenims arba įstaigoms, kurių pavedamas aš darydavau tyrinėjimus, bet jas neskelbdavau viešai ir ne: nespausdindavau, laikydamas jas nuosavybe atatinkamų asmenų ir įstaigų. Todel aš negaliu nurodyti dabar parašytų mano mokslo darbų, ir jais ga- lėsiu užsiimti tiktai ateity“. Ir-nebuvo abejojimo, kad būtų parašęs, nes skribofobas nebuvo. Tai rodo jau ir tuodų dvejetas smulkių pranešimų apie 1924 ir 1925 m. Lietuvos geologines ekspedicijas, kurių dviejų pirmo- joj, p. Smit Sibingos vedamoj!), jis dalyvavo kaip bendradarbis, o antrosios patsai buvo vedėju. Apie 1924 m. ekspediciją a.a. Tamašausko sakytasis pranešimas guli jo byloj, rodos, dar neskelbtas, o 1925 m. jo apyskaitos yra jau patekę į „Lietuvos“ dienraštį (1926 m. 46 ir 47 Nr.Nr.), rods, kaip teko patirti, tokiais atvejais ne visai priimtu būdu. Todel laukiame visai autenti- ško šio mūsų ne laiku mirusio geologo „palikimo“ paskelbimo Matemati- kos-Gamtos Fakulteto Darbuose. Red. f 1) Žiūr. apie ją mūsų bendradarbio J. Dalinkevičiaus pastabas šių metų „Kosmo“ 7-8 Nr. 273 —276p usl. š Iš gamtin'nkų gyvenimo ir darbų 415 “Camillo Golgi. 1843—1926 Prof. Camillo Golgi's, Italijos Senato narys, Nobelio premijos laureatas, pasimirė šių metų sausio m. 21 d. Ją asmeniu Italija neteko vieno įžymiausių savo mokslininkų medicinos ir biologijos srityse. Gimė jis Corteno'j 1843 m. liepos mėn. Medicinos išsimokslinimą ap- turėjo Pavijos universitete, kuriame 1865 m. gavo medicinos mokslo. laipsnį ir kuriame 1875 m. patapo histologijos protesorium; čia jis bendrosios patologi- jos ir histologijos katedroj ir išprofesoriavo iki 1918 m. Jo buvusių moky- tojų paminėtini: tiziologas Mantegazza, histopatologas Bizzozzero ir neuropatas Lombroso. Golgi's išgarsėjo pasauly savo tyrinėjimais centrinės nervų sistemos srity. jo specialiai nustatytu metodu parengt nervų audinį. Šis metodas toks: kiek galima nepasenę ir jaunų gyvulių audinio gabalėliai kelioms dienoms pamerkiami į mišinį iš Kalium bichronicum 2,59/0—8 dalių, Acidum osmi- cum 10//—2 d., o iš čia preparatas vienai parai pamerkiamas į 3/40/o Ar- genti nitrici tirpinį. Taip padarant, nervų celės su visomis jų atsaugomis pajuoduoja (reazione nera Golgi). iuo metodu patsai Golgi's išstudijavo visą centrinę nervų sistemą ir apie davinius paskelbė savo darbe „Sulla fina anatomia degli organi centrali del sistema nervoso“ (1882—1885 m.). Sidabro vietoj Golgi's kai kuomet naudodavosi sulema. Rezultatai būdavo gaunami artutinai tie patys. Golgi'o darbai padėjo pagrindą visai šių dienų centrinės nervų siste- mos citoarchitektonikai. Golgi'o metodo dėka taip pat priartinti prie išai- škinimo ir daugelis nervų sistemos fiziologijos klausimų, kaip, antai, in- nervacija ir jautriosios nervinės galūnės žmogaus sausgįslėse. Pačioje nervų celėje Golgi's pirmutinis aprašė apparato reticolare interno. . Nemažiau žinomi ir Golgi'o tyrinėjimai (Laverano aptiktųjų) tretinio bei ketvirtinio malarijos drugio sukėlėjų ir šių parazitų nelytinio veisimosi ciklio aprašymai. Jo nustatymai šioj srity parodė kelią racionaliai naudotis kininu kovojant su šiąja žmonijos rykšte. ' Nors nuo 1918 m. buvo pasišalinęs iš universitetinio darbo, tačiau ir toliau dirbo savoj neurologijos srity, vesdamas Pavijoj vieną karo neurolo- ginę centralę. Kaunas, Prof. Dr. E. Landau. Universitetas. Heike Kamerlingh Onnes 1853—1926. Šių metų vasario m. 21 d. Leidene mirė mūsų gadynės vienas žymiau- siųjų fizikų, Nobel'io premijos laureatas, H eike Kamerlingh Onnes. Jo vardas tampriausiai surištas su išgarsėjusia visame pasauly žemų temperatūrų—kriogenine—Leideno laboratorija: jis buvo šios laboratorijos steigėju, organizatoriumi, ilgamečiu vadovu. H. K. Onnes jau nuo jaunų dienų rodė nepaprastą gabumą prie gamtos mokslų ir matematikos. Bet, be gabumo, jis pasižymėjo dar ypatinga iš- 416 Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų tverme įvykdinti savo moksliškus siekimus, kurie ilgainiui tampa jo viso gyvenimo siekimais. Jau atlikdamas daktaro darbą tema „Naujieji žemės sukimosi įrodymai“ jis duoda mums jauno mokslininko entuziasto kilnų pavyzdį. Ir iš tikrųjų, šio darbo eksperimentinei daliai atlikti jam teko dirbti drėgnam rūsy. Mat, anais laikais gamtos mokslai nebuvo ypatingai gerbiami ir Delito politechnikoj neatsirado šiam reikalui patogesnės vietos. Tačiau ir tokiomis sąlygomis H. K. Onnes atlieka kalbamąjį darbą kuo puikiausiai. Sis pasiryžimas sistemiškai ir nenuilstamai varyti pradėtą darbą, ieškant vis geresnių kelių bei metodų ir nesibaidant nepasisekimų, ypač gražiai pa- sireiškia jo tolimesniame gyvenime. Kartą įsitikrinęs, kad dujų ir skysto stovio tolydumo (continuitas) klausimams ištirti reikalinga praplėsti ty- rimo temperatūrų ribos, ypač žemųjų temperatūrų sritin, jis imasi kurti šiam tikslui kriogeninę laboratoriją, nesigailėdamas trūso ir pastangų ar tai lė- šoms išgauti, ar tai organizacijos klausimams kuo tiksliausiai ir rūpestin- giausiai išspręsti. Tas pasiaukojimas savo vyriausiai idejai nužengia taip toli, kad jis verčia save tam tikram, ganą ilgam, laikotarpiui—nuo 1882 iki 1892 m.—atsisakyti beveik visai net nuo pagarsinimo spaudoj gaunamų re- zultatų, kad tik nesutrukdytų brangaus laiko. Darbas varomas patylomis, ir, tik paruošiamam periodui praslinkus, jo laboratorija pradeda reikštis, o vė- liau kreipia į save visų fizikų ir chemikų dėmesį. Žemųjų temperatūrų sri- tis H. K. Onnes'o rankose darosi vis daugiau ir daugiau jaukesnė ir ilgai- niui jis pradeda vartoti savo darbams pirtis—kriostatus—iš skysto hi- drogeno (vandenilio) nuo—239,99 iki—252,72 ir iš kieto hidrogeno apie—2590 temperatūros. Suprantamas dalykas, tokių priemonių naudojimas reikalavo tiek ne- paprasto atsargumo, prityrimo ir gražiausios eksperimentinės technikos, kad kitoms Europos laboratorijoms anuo laiku visai nepasisekdavo pasi- naudoti panašiais kriostatais: darant mėginimus, skysto ir kieto hidrogeno kriostatai nuolat eksplodijuodavo. H. K. Onnes ne tik pajėgia apgalėti pa- našias sunkenybes, bet eina dar toliau. Taip, antai, 1908 m. jam pasiseka suskystinti helį, vienintėles dujas, kurių iki šiol nieks nemokėjo pa- versti skystimu. Šiąja proga jis pasiekia rekordinės temperaturos —272,20, t. y: 0,8? absoliutinės temperaturos! Deja, jam neteko sulaukti ir paskutinio etapo žengiant šiąja kryptimi t. y. pagamint kietą helį: tai atliko jo mokinys prof. W. H. Keesom'as, kuris š. m. birželio m. 25 dieną toj pačioj Lei- deno laboratorijoj gavo ir kieto helio. Dirbant tokiose žemiausiose temperaturose H. K. Onnes'ui pavyko pastebėt ir išaiškinti daug svarbių termodinamikos bei molekulinės tizikos dalykų. Tarp ko kita jis yra tikrinęs van der Waals'o būrio lygtį: (p-- £,) (v—b) —RT ir buvo mėginęs surasti lygties koeficientus a ir b. Šią lygtį jis modifikavo tokioj formoj: pv=A-- 21-51 84 E Ypatingai daug moksliškos sensacijos sukėlė jo supralaidininkų apti- kimas (1911 metais). Dalykas čia toks, jog temperaturai arti abs. 00 lordas Kelvin'as buvo pareiškęs, remdamasis elektronų teorija, kad čia laidininkų varža turinti būt begalo didelė. Bet iš H. K. Onnes'o bandymų, atliktų abs. temperaturoj 4,20, paaiškėjo, kad tokioj temperaturoj varža nuslūksta ir iš gamtininkų gyvenimo ir darbų 417 praktišku atžvilgiu visai pranyksta. Taigi, čia meta ai, pav. gyvsidabris, švi- nas praleidžia elektros srovę visai be Joule'o efekto. | : H. K. Onnes'o atsiektieji rezultatai paskatino Europos valstybes pa- skutiniu laiku įsteigti „L'institut international du froid“, kad Leideno labo- ratorijos darbo rezultatus sunauduotų plačiu internac niu matu. Pasišventęs tik mokslinei tiesai ieškot, H. K. Onnes vis delto labai pa- garsėjo, laimėdamas ir gausingų pagarbos pažymėjimų. Įvairių kraštų mokslo akademijos išrinko jį savo nariu, taip pat jam buvo suteiktos premijos už mokslo nuopelnus, kaip, antai, Nobeli'o ir Baumgarten'o premijos, Rumiord'o ir Franklin'o medaliai. Iki gilios senatvės, t. y. dar iki 1923 met. įis vis vadovavo savo krio- geninei laboratorijai ir tik baigęs 70 metų amžį jis pasitraukė iš tos vietos; bet nenutraukė ryšių su laboratorija, vis dar nepametė dirbęs ir toliau mokslo dirvoj, kol nepermaldaujama mirtis išplėšė mums šį darbo didvyrį. Kaunas, F. Butkevičius. Universitetas. Luther Burbank 1849--1926. Pasitaiko mokslo dirvoj darbuotojų, kurie, pasidarbavę joj visą savo amželį, pasitraukia ne tik iš jos, bet ir iš gyvųjų tarpo taip pat maža keno pastebimi, kaip nedaugel apie juos žinojo, kuomet jie prakaituota kakta darbavosi. Ir tik tada juos prisimena, kada pajuntamas jų trūkumas arba kada kas nors, besiknisinėdamas archivuose, pripuolamai užtinka jų vardą, pamato jų darbus. Šiai eilei mokslo darbuotojų priklauso ir Liuteris Burbankas. Tiesa, jo atminties neapklojo dar užmiršimo dulkės, bet kad Burbanko nėra jau gyvųjų tarpe, tai nedaug kam žinoma; bet nedaug yra ir tokių, ypa- tingai pas mus Lietuvoj, kurie žinotų, ką jis yra padaręs. Ir tas tiesa, kad šis tyrinėtojas yra gimęs toli nuo mūsų, už vandenyno, kad jo darbuotės vaisiai mus dar nepasiekė. Mums jų dar neprireikė, nes pas mus nėra sau- lės kepinamų tyrlaukių, kame žemė ne savaitėmis, bet ištisais mėnesiais nemato vandens, o augą joj augalai nuo kojų iki galvos yra apsiginklavę “ dygliais, iešmais, akuotais ir dar kuo kitu, kad tik netaptų ištroškusių gy- vulių auka. | Pagalios, mūsų gomurys nėra dar toks lepus, kad nepakęstų slyvoj kaulelio arba kriaušėj graužlelio; tat mums neskubu, kaip kad amerikiečiui, ieškoti būdų, kaip juos iš ten pašalint; todel mums nelabai terūpėjo Bur- banko darbai. g Bet ar visai taip? Ne. Ir ne visados bus taip. Štai gėrimės jurginių įvairumu ir gražumu; taip vėl mus stebina kai kurių naujų žibučių ne- paprastai dideli žiedai, arba vėl su dideliu pasisekimu sodiname kai kurias bulvių rūšis, ir daug dar kita panašu darome; bet ar žinome tų augalų rūšių ir porūšių kilmę, ar nesinaudojame kartais jau ištisus metus Burbanko pastangų vaisiais? Jei tai darome, tai darome nesamoningai, nežinodami. Bet kas gali šiandien pasakyti, kad ateity, mūsų vaisių gamybai pa- didėjus ir pagerėjus, nepriseis mums visai samoningai eiti šioj srity Bur- 418 Iš gamtininką gyvenimo ir darbų banko praskintais keliais. Tada jo vardas taps populerus jei ne visoj pla- čioj visuomenėj, tai bent biologų, agronomų ir daržininkų su sodininkais tarpe. O tuo tarpu šiam darbuotojui nesenai mirus, pasitenkinkime nors ir trumpu jo nuopelnų paminėjimu. Liuteris Burbankas buvo amerikietis, gimęs vienoj Šiaurės Jungtinių Valstybių 1840 m. kovo mėn. 7 d. Būdamas iš prigimties gabus ir prak- tiškas, pasirinko sau amatu daržininkystę ir dar jaunas bebūdamas, nes vos 24 metų, pasižymėjo kaipo geras augalų augintojas, pirmiausia, kaipo bulvių veislės gerintojas. 1875 metais persikėlęs į Kaliforniją apsigyveno mieste Santa Rosa, kurio apylinkėj įsteigė daržus. Paskiau juos praplėtė, išnuomojęs žemės plotą šalia netolimo kaimynio miesto. Šituose daržuose jis užvedė dideliu matu augalų auginimą siekdamas gerinti jų rūšis. Dir- bant šitą darbą, jam rūpėjo ne tiek jo paties pelnas, kiek pats tyrinėjimas ir visuomenės nauda. Yra Kalifornijoj ir kaimynėj Meksikoj ištisi žemės plotai, seniau žmogaus nenaudojami, kadangi tenai mėnesiais nebūna lie- taus. Išdžiūvusioj dirvoj gali laikytis tik mėsingi ir sultingi augalai, kaip, antai, kaktusai, opuncijos ir k. Bet jie, gindamiesi nuo gyvulių, augina ant savo paviršiaus dyglius ir delto gyvuliai negali jų ėsti. Tat Burbankas pastatė sau tikslą išauginti kaktusų rūšį be dyglių. Jis tą tikslą pasiekė — gavo vieną opuncijos rūšį, kurios augalai be dyglių, lygūs ir siekia apie 2 metru aukščio. Datar galima tuose tyrlaukuose ganyti gyvulius, pav., avis, kadangi jos labai noromis kaktusus -ėda. 2 Toliau, Burbankas kreipė dėmesį ir į vaisinių medžių gerinimą. Kry- žiuodamas paprastą slyvos rūšį Prunus domestica su Prunus maritima gavo naują to medžio rūšį, kuri gerai 2uga sausose vietose ir, panašiai, kaip ir minėtoji opuncija, tiekia tų vietų gyventojams naudos. Tai vėl kryžiuoda- mas ir atrinkinėdamas, išaugino iš paprastos slyvos tokią jos porūšį, kurios augalų vaisiai yra be kaulelių. Iš kitų augalų jis stengėsi gauti rūšis, atsparias parazitams, pav., kukurūzų, rugių, obuolių ir tt. arba našesnes. Bet ir papuošimui vartojami augalai buvo Burbanko auginami ir to- bulinami, pav, rožės, kardeliai, lelijos, mėlynaspalvės aguonos ir t.t. Gerin- damas gėlių rūšis, norėjo gauti gražių, bet nebrangių, tokių, kurios būtų ir neturtingiems įperkamos, kad ir šis galėtų savo darželį papuošti. . Burbankas yra daug padaręs, daug ko pasiekęs, bet nereikia manyti, kad tas jam lengvai atsiėjo; apie tai tik jis pats galėtų papasakoti; deja, jis to jau negali padaryti, —jo nebėra gyvųjų tarpe; jis mirė šių metų pradžioje, balandžio m. 11 d. Apie Burbanko darbingumą gali dalinai liudyti skaitmens augalų, ku- riuos jis perleisdavo per savo rankas, norėdamas gauti pasėkų. Antai, au- gindamas slyvas, jis išaugino ir apdulkeno 300000 augalų, rožių —apie 15000, lelijų —apie 100000. Nors tas darbas truko ilgus metus, bet vis delto tai stebinantieji skaitmens. i Taip darbuotasi ir tas padaryta amerikiečio Liuterio Burbanko. Kaunas, Doc. L. Vailionis. Universitetas. Iš gamtininkų gyvenimo ir darbų 419 John Louis Emil Dreyer 1852—1926. Šių metų rugsėjo mėn. 14 dieną pasimirė astronomas ir astronomijos istorininkas J. L. E. Dreyer'is. Astronomijoj jis daugiausiai dėmesio kreipė į ukanų ir žvaigždžių spiečių katalogus, o astronomijos istorijoj ypač mėgdavo tyrinėti savo di- delio tautiečio Tycho Brahė's veikimą, nes ir jis pats buvo danas. Dreyer'io mokslinis gyvenimas —išėmus paprastus žmoniškus įvykius— ėjo ramiu keliu. Jis, kaip jau antraštėj pažymėta, užgimė 1852 m. Ko- penhagoj. Čia pat studijavo. 1874 m. jis, kaip astronomas, pateko Irlandi- jon, į lordo Rosse'o observatoriją Birr Castle. Rosse'o didelis teleskopas (reflektorius) buvo sudarytas ypač ūkanoms tyrinėti. Delto it Dreyer'is įsi- traukė į ūkanų tyrinėjimo darbus. Šių darbų vaisiai tie, kad jis paruošė spaudon visas observacijas, atliktąsias su Rosse'o teleskopu nuo 1848 iki 1878 m. Darbas buvo paskelbtas žurnale „Transactions of the Royal Dublin Society, 1880“, 1878 m. Dreyer'is pateko, kaip astronomas-asistentas, Dunsik'o ob- servatorijon, o 1882 m. buvo pakviestas Armagh'o observatorijos direkto- rium. Cia, Armagb'e, jis 1888 m. paskelbė išgarsėjusį „New General Cata- logue of Nebulae and Clusters of Stars“. Prie jo prisidėjo dar du papil- dymu, būtent, 1895 m, ir 1908 m. (Visa paskelbta žurnale „Memoirs of the Royal Astronomical Society“). Kalbamasis katalogas yra pagrindinis ukanų ir spiečių katalogas, kuriuo labai dažnai naudojamasi. Pradedant nuo 1890 m. Dreyer'is jau daugiau kreipėsi prie astrono- mijos istorinių dalykų. 1890 m. išėjo jo „Tycho Brahe, a Picture of Scientific Life and Work in the Sixteenth Century“; 1906 m. išėjo dar platesnius astro- panos laikus apimąs veikalas: „History of Planetary Systems from Thales to Kepler“. Šis veikalas sudarytas taip gerai, kad jis iš tikrųjų teikia daug dau- giau, negu nusako jo pavadinimas. Jis teikia, pradedant nuo Talio ir bai- giant Kepleriu, visų astronominių teorijų istoriją. Del jo pozicijos kai kurių astronomijos istorijos problemų atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad Dreyer'is karštai stovėjo už tai, kad Ptolemejaus žvaigždžių katalogas nėra paties Ptolemejaus sudarytas, bet kad tai esąs arba Hiparcho aroa Menelajaus katalogas, Ptolemejaus tiktai transtormuotas jo gadynei, 1912 m. Dreyer'is vedė Herschelio raštų (Scientific Papers) leidimą. 1913 m. pradėjo visų Tycho Brahė's veikalų išleidimą; dešimtis tomų jau išėjo, o likusieji keturi taip pat paruošti. Nuo 1923 iki 1925 metų Dreyer'is buvo Royal Astronomical Society prezidentas. Sakomoji draugija 1916 m. jį apdovanojo auksiniu medaliu. Gavo ir kitokių pagerbimo ženklų už mokslinius nuopelnus, Jis paliko ketvertą vaikų: tris sūnus ir vieną dukterį. Bet nė vienas jų nėjo tėvo pėdomis, vad, netapo astronomu. Kaunas, B, Kuodaitis. Universitetas. (pagal „Nature“, 2069 Nr.), Įvairenybės Šv. Pranciškaus Asižiečio gamtos jausmas (Jo 700 metų mirties sukaktuvių proga). Šv. Pranciškaus Asižiečio 700 metų mirties sukaktuvės (šių metų spa- lių m. 3 d.), kurias paminėjo visas kultūringas pasaulis, užduoda vieną tėmą ir gamtos mokslo laikraščiui, būtent, apie tojo šventojo gamtos supratimą. Šiąją tėmą ir tariamės čia bent keliomis eilutėmis paliesti. Gausingoj literatūroj apie šv. Pranciškų kartkartėmis galima užeiti nuo- monė, kad tik jis pirmu kart ir aptikęs gamtą, tuo tarpu kai viduramžiai prieš ji į gamtą žiūrėję tik simboliškai, kaip į amžinos tikrovės paveikslą.—Tai tiesa, kad Pranciškaus karšti jausmai gamtą apsiautė ypatinga šilima; tačiau ne jis pirmu kart ją yr aptikęs ir atskleidęs jos gražumą. Nes ir kiti 13-jo šimtmečio žmonės nepraeidavo pro šalį gamtos, nebūdami pagauti jos gra- žumo; o patsai Pranciškus į gamtą taip pat žiūrėjo, kaip į dieviškos at- baigos paveikslą. Viduramžiai buvo jautrūs kūrybos lytims; bet graži lytis jiems nekliudė galvot apie Kūrėją. Šiuo atžvilgiu ir Pranciškus buvo savo gadynės kūdi- kis: už savo amžininkus dar jautresnis daiktų žavėjimams, gal būt, dar ga- besnis, kaip jie, stebėti daiktus, ir, juos stebint, pakilt prie jų Kūrėjo. Viduramžiai mėgo gamtą taip pat ir del jos pačios. Tai rodo dauge- lis tos gadynės statybos ir skopybos meno veikalų. Argi neprirašyti ištisi tomai apie viduramžių bazilikų florą? Ir jų iauna ne mažiau apstinga. Ar lapai, žiedai ir gėlės ten parinkti vien ne del jų gražumo, paukščiai ir ke- turkojai—ne gyvąją gamtą pamėgždžiot? Pranciškus, kaip oratorius ir poe- tas, garbina kūrybos puikumą. O kas stebi kūrybos daiktą, gali tai daryti dvejopu būdu: arba jis gali matyt tik medžiaginę tikrovę ir stebėtis jos gražumu; arba jis taip pat gali brautis anapus medžiagos ir ieškot prasmės, kurią ji turi pridengus. Petras de Mora, Kapujos kardinolas ir vyskupas, Asižiečio amži- ninkas, stebi rožes savo sode. Jos jį sujaudina; bet jaudina jį ne jų išorinis gražumas. Jis čia daugiau pasiduoda mintims, kurių sukelia jam žvilgis į gėles. „Rožė“, sako jis, „yra kankinių choras, taip pat ir mergelių choras. Kai ji raudona, tai ji yra kraujas tųjų, kurie mirė už tikėjimą; kai ji balta, - tai ji mergystės skaistybė. Ji pražįsta tarp dyglių, kaip kankiniai iškyla ne- tikinčiųjų ir persekiotojų tarpe, arba kaip tyra mergelė spindi tarp nuodė- mių ir piktadarybių“. Viduramžių filosofas Hugas iš šv. Viktoro vienuolyno (1096— 1141) stebi balandį, ir tas jam sukelia minčių apie Bažnyčią: „Balandis turi du sparnu, kaip kad krikščionims esti dvejopas gyvenimo būdas— darbo ir veizdėjimo (kontemplacijos) gyvenimas. Jo sparnų mėlynos plunksnos rodo į dangaus mėlynę. Kitų dangos plunksnų švelnūs niuansai, mirgančios spalvos sukelia jam minčių apie banguojančias jūres, simbolizuojančias žmonių aistras; jų vidury stovi Bažnyčia. Kodel balandžio aky spindi gražios auksinės spalvos? Auksinė spalva, nunokusių vaisių spalva yra patyrimo, su- Įvairenybės 421 - brendimo ženklas. Pagaliau, balandžio raudonos kojos; nes Bažnyčia stovi, jos kojos įsirėmusios kankinių kraujuose, pasauly“.— Zinoma, plačioji liaudis neįstengė pilnai suvokti visų tokių švelnybių, bet ir jai jos nebuvo visiškai svetimos. Kiekvienas, kurs viduramžiais kal- - bėjo į liaudį, naudojosi jomis; tiems, kurie ateidavo prie kalbėtojo, jis at- skleisdavo gamtos knygas, ir kiekviename šių knygų žody kiekvienas per- skaitydavo dvejopą reikšmę. Ir Pranciškus šiuo atžvilgiu nenukrypo nuo savo amžininkų. Pranciškus, žmogus be mokslinio išsiprusinimo, į gamtos kurinius žiūrėjo pirmiausia per jų medžiaginę tikrovę; betgi jo vidujinis turtingumas buvo toks didis, kad jis tuojau, be jokio vargingo darbo, kuriame pasinėrę kamavosi teologai, įstengė pakilt prie Kūrėjo. „Kiekviename kuriny“ sako seniausias ir pagrindingiausias Pranciškaus biografas Tomas de Ce- lano, „Pranciškus šlovino menininką ir stebėjosi Kūrėjų iš nuostabos, kurios jam įkvėpdado kūryba. Jis virpėjo iš džiaugsmo stovėdamas prie- šais kurinius, išėjusius iš Dievo rankos; jis matė, jis veizdėjo juose gaivi- nantį protą. Visame kas gražu jis pažino aukščiausią gražumą, visame kas gera—patį a kščiausią gerumą“. O kadangi Kūrėjas nepasitenkino tiktai daiktus sukurti, bet ir ant jų budi, tai Pranciškus į kūrybą žiūrėjo kaip į didelę šeimyną, kuri turi tą patį Tėvą, kurią maitina ta pati Apveizda. Jame buvo toks jausmo gyvumas, jog jis vadino brol'ais ir kalbino ne tik gy- vus padarus, Let ir negyvus daiktus. Puikiausiai šitai jis išreiškė toj savo pagarsėjusioj „Saulės Giesmėj“, kurią jis sustatė už kokių metų prieš nu- mirdamas. Pranciškus, visų sukurtų padarų brolis, buvo jiems geras, Jis buvo gailingumo pagaunamas, „neprotingi gyvuliai, ropliai, paukščiai ir kiti ku- riniai jį sujudindavo iki gelmių“. Jis bijojo, kad stipriame žiemos šalty ne- sušaltų bilės, todel duodavo joms medaus. Broliams, kurie eidavo į mišką malkaut, jis įsakydavo nenukirst viso medžio, nes jis turėjo vilties, kad jis atžels iš nauja. Daržininkui jis įsakė palikt aplink daržą neišdirbtos žemės sklypelį, idant jame žolės savo žalumu, žiedai savo margomis spalvomis galėtų skelbt Kūrėjo grožį. Tačiau ne: visus kurinius jis pasitinka lygia meile; tūlam jis rodo pir- menos; jis čia atsižvelgia į eilę, kurioj jie stovi pagal jiems priteigiama sim- bolinę vertę. „Iš visų gyvulių“, sako Tomas de Celano, „jis pirmeną duo- davo avinėliui, kadangi Šventuosiuose Raštuose dažnai ir teisingai Dievas sulyginamas su avinėliu Į visa, kas jam galėjo teikti alegoriško panašumo su Dievo Sūnui, jis žiūrėjo su ypatingu džiaugsmu ir meile. Vieną kartą jis užėjo lauke piemenį, ganiusį ožkas ir ožius, tarp kurių ramiai gružinėjo ir avinėlis. Pranciškus tatai pamatęs sustojo, giliai atsiduso ir tarė jį lydė- siam broliui: «Matai tą avinėlį, kuris ten ramiai ganosi su ožkomis ir ožiais aš tau sakau, kad taip ir mūsų Viešpats ramus ir nužemintas vaikščiojo tarp parizejų ir žydų kunigų. Todel aš prašau tavęs, pagailėk jo, kaip ir man kad jo gaila; mes jį nupirksime, kad atimtume iš ožių ir ožkų draugijos». Tačiau juodu nieko neturėjo, kuo būtų galėję piemeniui užmokėt; stori jų- dviejų apsiaustai, kuriuos dėvėjo, piemeniui nebuvo reikalingi. Štai pasirodė kaž koks pirklys ir davė jiemdviem reikalingą pinigų sumą. Juodu padėkojo ir pasiėmė avinėlį su savim. Taip juodu nuėjo į artimiausią miestą, kame „422 Įvairenybės juodu priėmė vyskupas; jis nustebo pamatęs juodu su avinėliu, o Pranci- škus šiltai ir kalbingai jam išdėstė palyginimą apie avinėlį. Rytojaus dieną, juodu, išėję į miestą, galvojo kas jiemdviem su tuo gyvulėliu daryti. Juodu atidavė jį į vieną moterų vienuolyną, kad jį ten žiūrėtų. Sesers mielai jį priėmė, rūpestingai globojo ir nukirpusios jo vilnas suverpė ir išausdino iš jų Pranciškui drabužį, kurį jam įteikė Portiųkulos kapituloj“. Sakytasai biografas pasakoja dar daug panašių bruožų; jie visi aiški- nami alegoriškai, pagal tų laikų dvasią. Pranciškus, antai, skaitė psalmės žodžius: «Aš esu kirminas, ne žmogus». Tat jis rankiojo kirminus nuo ke- lio ir dėjo juos šalia, kad jų niekas nesumindžiotų.—Su pagarbos jausmu jis žengė per uolą, nes atsimindavo tai, ką šv. Paulius yra pavadinęs „uola“. Iki 38-jų savo amžiaus metų Pranciškus tenkinosi kuriniais stebėtis ir nau- dotis jais kaip kopėčiomis į dangų lipti. O 1220 m. vasarą, kai buvo grį- žęs iš Rytų, jis pajuto savy tą galybę, kurią buvo ant jų turėjęs. Jis žing- sniavo per Spolato slėnį, ir atėjo tokion vieton, kurioj buvo nutūpę įvai- riausios rūšies paukščių. Kai tik juos pastebėjo, jis paliko savo palydovą pastovėt ant kelio, pats nuėjo prie paukščių, kurie jo, tarytum, laukė, ir pa- sveikino juos savo papročiu. Jis nustebo, kad jie ienulėkė, kaip kad pa- prastai darydavo, ir dabar jis, kupinas džiaugsmo, prašė nužemintai, paklau- syt Dievo žodžio. Jis sakė jiems pamokslą, o jie, lyg jį suprasdami, pradėjo savo būdu reikšti džiaugsmą. Jie liesė kaklus, plasnojo sparnais, žiopčiojo ir žiūrėjo į pamokslininką. Jis priėjo prie jų, įėjo į juos, palietė savo dra- bužiu jų sparnus ir kūnus, laimino juos ir paskui leido jiems lėkti sau. Jis kaltino save, kad jau anksčiau nesakęs pamokslą paukščiams, kurie taip dėmesingai klausė jo žodžių; jis nuo šio laiko nepraleisęs mė vienos pro- gos tai padaryt. Legenda pasakoja apie tai įvairiausių ir didžiausiai pagau- nančių pavyzdžių. Iš paukščių šv. Pranciškų pasakojama turėjus pasimėgimo ypač balandžiams (turkleliams). Zinoma legenda ir apie kregždžių jam paklųsnumą. Vaizduojamas mūsų šventasis ir kaip žiaurių plėšrių žvėrių tramdyto- jas, kaip, antai, Iegendoj apie plėšrųjį Gubbio vilką. Gubbio mieste gyven- tojams pradėjo daryt daug žalos apylinkėj atsiradęs plėšrus vilkas. Pran- ciškus, gyventojų prašomas pagelbėti, nuėjęs vienas į vilko lindinę, parve- dęs jį miestan kaip avytę, sutaikinęs su gyventojais, prisaikdydamas vilką, kad jis niekam nedarys žalos, bet už tai gyventojai jį apsiėmė maitint. Ra- mus vilkas ir palikęs bėgiot po kiemus, niekam nieko nedarydamas,iki padvėsęs. iuose santykiuose nuostabu tai, kad Pranciškus, neprisirišęs prie kūrybos daiktų, netgi jų atsižadėjęs, buvo įgavęs ant jų galios ir jie patys jam Įenkėsi. Rodėsi, kad jis vėl atgavęs ant jų tąją valdžią, kurią buvo tu- rėjęs Adomas Edeno sode, ir jis panaudojo juos visą gamtą kviesti drauge su juo skelbti ir giedoti Kūrėjo garbei!). A, J. D. *') Dar vienas Asižiečio santykis su gamta atvaizduotas ir žinomoj stilistiškoj Fe de- rer'io novelėj „Paskutinioji popiežiaus valandėlė (Das letzte Stūndleia des Papstes, Heilbronn 1914). Čia vaizduojama kaip šv. Pranciškus, 1216 m, birželio mėn., kviečiamas kuo skubiausiai eiti prie m rštanč'o d džiojo popiež aus Inocento 1II, visai nes'skubina to daryti, išsikalbinėda- 'mas, kad jam reikią pirmiau dar pasirūpint labiau apleistais žmonėmis negu kad popiežius, bū- tent, gatvės vaikais, ligoniais. Ir kai trečiąjį kartą popiežius siunčia savo pasiuntinius į šven- tąjį jau nebe prašydamas, bet maldaudamas jį pribūti paskutinajai, šv. Pranciškus ir šį kartą Įvairenybės 423 Dideli Žemės plutos judėjimai. Japonų laivyno matavimai suteikia žinių apie iki šiol negirdėtai dide- lius Japonų jūrių dugno judėjimus, kurie matyt, yra padariniai tenykščio katastrofiško žemės drebėjimo 1923 m. rugsėjo mėnesį. Kadangi visos at- mainos įvyko tokioj vietoj, kuri pirmiau buvo gerai išmatuota, tai dabar galima sulygint tai, kas buvo, su tuo, kas dabar įvyko. Nagi pasirodo, kad prie Sagami-Bai, pietvakariuose nuo Yokogamos, kame buvo didžiojo dre- bėjimo epicentras, įgrimzdo 700 kvadr. kilometrų jūrių dugno plotas, 0 ša- lia jo iškilo 240 km. plotas. Giliausias įgrimzdimas siekia ne mažiau kaip 720 metrų, aukščiausias pakilimas —318 m. Nuo aukščiausiai iškilusio kranto į įsmukusią dauba eina 150 statumo pakriūtė.—Iki šiol stėbėti didžiausi pasislinkimai žemės uoliniuose grobuose buvo įvykę Alaskos žemės dre bėjime 1899 m. Tuomet įvyko 14 m. gilumo įsmukimų, ir tai buvo labai nuostabu, nes labai daug, palyginant su tuo, kas iki tol buvo žinoma.—Sa- gami-Bai krantų linija taip pat iškraipyta. Bet jų aukščiausias pakilimas tai yra visai menkas, palyginant su tais milžiniškais jūrių dugno judėjimais. Kranto linija vietomis įsmukus tik 2,8 m., ir pakilus tik pusę metro. Nuostabu, kad žemės judėjimo sukelia vandens vilnis, palyginamai, buvo menka. Ji siekė „tik“ 7 metrų aukščio, bet, ir tokia būdama, ji kranto gyventojams buvo skaudžiai katastrotinga.— Šitoki priešais mūsų akis įvyksta reiškiniai rodo, kad mūsų žemės paviršiaus gyvenimas toli gražu neina jau tokiu ramiu tempu, kaip to nori geologai kvijetistai, neigiantiejį katastrofų teoriją, bet kad į žemės plutoj vykstamus judėjimus reikia ir kitaip žiūrėt. Zemės pluta ne visur kinta taip ramiai kaip kad, sakysim, Skandinavijoj, kame per 100 metų nežymiai ji pakyla aukštyn tik apie vieną metrą. D. Apie gyvulių amžį jau kartą rašėme „Kosme“ (1922/23 m. 321—322 pusl.). Tenai paduota dau- giausia žinių apie stambiuosius gyvulius. Dabar čia iš prof. Korschelt'o straipsnio apie gyvulių ir augalą gyvenimo ilgį (Umschau 1925, 47 Nr.) pa- duodame keletą mažiau žinomų datų apie nariakojus ir dar žemesniuosius gyvius. Taigi, pasak Koršelto, skruzdės gyvenančios iki 15 metų, kai kurie vabalai—iki 10 m; upiniai vėžiai—iki 30 m.; kraujinė dielė—20 m; lietiniai sliekai 10 m.; didžiosios jūrių straigės 30, žinoma straigė Littorina 20, ba- linė straigė Paludina—10 metų; milžiniškosios ir upių perlinės straigės su- laukiančios amžį iki 100 ir daugiau metų; jūrinės rožės (Ąnthozoa) gy- venančios per 50 metų. D. taip pat išsikalbinėja negalįs tuoj eiti, kadangi jam dar reikią pirmiau paguost vorą, kurio tinklus jis buvo netyčiomis suardęs. Šventasis ištraukia iš savo rankovės ilgą siūlą ir audžia nuo krūmo į krūmą, kad vorelis vėl galėtų jais lipinėt. „Šventasis Tėvas tur šimtą papėdininkų, galinčių toliau aust šv. Petro tinklą, o mano broliui yvorui šimtai tiktai drasko jo audinį; tat aš turiu jį sulopint“—taip jis aiškinasi popiežiaus pasiuntiniam-. Ir tiktai kai jo nelaukia, nei ligonis, nei vaikas, nei gyvelis, eina jis ir į mirštantį popiežių...... (Visas šios novelės turinys atpasakotas „Naujojoj Vaidilutėj“ 1921/22, 109—111 pusl.) Red. 494 | Įvairenybės Šimto metų zoologinė paslaptis buvo kai kurios Zondo salų vabzdžių larvos, kurios del savo panašumo į išnykusius trilobitus (iš vėžių rūšies) vadinamos trilobitų larvomis. Ne- paisant kantriausių bandymų, kurių darė su jomis eilė tyrinėtojų, iki šiol nebuvo pavykę gaut šios rūšios išaugusį vabzdi. Šią mįslę dabar, kaip pranešė „Svenska Dagebladet“, atspėjo vienas švedų tyrinėtojas. Anot jo, larva ir neišrieda iki pilnai išaugusio gyvio, bet jau larvos stadijoj ji yra lytiškai subrendusi patelė. Tam švedui pavykę surasti ir patiną, kuris iki šiol nebuvo entomologų pastebėtas, kadangi yra visai mažas palyginant su patele; būtent, patelė turi ilgio 5 centimetrus, o patinėlis tik 6 milimetrus. D Pelės padeda žmonėms, žmonės pelėms. Dakotos krašto indėnai Amerikoj mėgsta valgyt žemėj augančius vai- sius vieno tenykščio laukinio augalo—vadinamas žemines pupas. Tačiau jas kasinėti indėnams perdaug nuobodus darbas. Čia jiems ateina talkon tokia pelė, kuri žiemai. prisineša pupų į savo sandėlius. Indėnai tuos jos sandėlius išgrobia, tačiau jų vieton pelės kamarą pripildo maiso, nes be to pelė turėtų per žiemą badu nugaišt, o nuo to būtų nuostolis ir žmonėms. D. Laiškas iš Amerikos Lietuvos Geografijos išleidimo reikalu. ) Viena iš labiausiai apleistų, o visiems lietuviams tačiau įdomiausių 'mokslo šakų, yra Lietuvos Geografija. Po karo žinau tik vieną išleistą knygą (ir tai vadovėlį). Tai M. Biržiškos „Lietuvos Geografija“ (1921 m.). Jei svetimtautis (o ir lietuvis) svečias, mokslininkas, pirklys ar pramoninkas no- rėtų gauti geografinių žinių apie Lietuvą—jis jų negautų, nes jos dar ne- surinktos ir nesutvarkytos. Amerikos Lietuvių Tėvynės Mylėtojų Draugija, suprasdama tą gilią spragą, yra nutarusi finansuoti leidimą Lietuvos Geografijos. Geografija nu- matoma maždaug tokio turinio: A. Bendros žinios:—1) Lietuvos geografinė padėtis Europoje (su že- mėlapiu), 2) Geologinė Lietuvos struktūra ir topografija (atvaizduota dar paveikslais, piešiniais ir žemėlapiais); 3) Aprašymas atsk rų Lietuvos geo- grafinių dalių (jei tokių yra), pažymint jas žemėlapiais; 4) Plotas ir gyven- tojai, jų užsiėmimas; 5) Žemės Ūkio produkcija ir gamtos turtai (atvaizduoti piešiniais); 6) Pramonė; 7) Klimatas. B. Lietuvos Apskritys: —Ši geografijos da'is aprašytų kiekvieną Lietu- vos administracinę apskritį atskirai, pridedant: jos pilną ir smulkų žemėlapį, pažymintį kiekvieną kaimą. Būtų aprašyta tos apskrities produkcija žemės ūkio ir pramonės gamybose, gyventojų skaičius ir užsiėmimai, svarbesni miestai ir jų įsikūrimo istorija, svarbesnės topografinės vietos, ir t.t. Šiame skyriuje galėtų apsčiai eiti ir įvairių svarbesnių vietų fotografijų. Finansų tokiai geografijai sudėtų amerikiečiai. Dalis jau yra. Bet ame- rikiečial nepagamins žmogaus, kuris būtų kvalifikuotas tokį veikalą parašyti (apie 300 puslapių, jei galima). Tokį žmogų mums turi duoti Lietuva. Visus susirašinėjimus Lietuvos Geografijos reikalu veda Tėvynės My- lėtojų Draugijos sekretorius, Vytautas Širvydas, 193 Grand St. Brooklyn, N V. V. Širvydas. Naujos gamtos mokslo knygos, kurios su didžiausiais nuolaidos nuošimčiais nuo parduodamosios kainos gaunamos Švento Kazimiero Draugijos knygyne Kaune (Rotušės Aikštė 6 ir Laisvės Aleja 64) ir jo skyriuose: Šiauliuose, Panevėžy, Mažeikiuose, Telšiuose, Radviliškų, Tauragėj ir Ulmergėj. Švietimo Ministerijos leidiniai. Prof. V. Čepinskio, Lietuvos Universiteto fizikos profesoriaus, fizikos mokslo paskaitos: I skyrius: Mechanika. 102 pusl. su 100 piešinių. Kaunas 1923, kaina 4 It. 1I skyrius: Skysčiai ir dujos (hidrodinamika ir aerodinamika) 110 pusl. su 97 pieš. Kaunas 1023, kaina 4 litai. III skyrius: Šilima. 180 pusl. su 95 pieš. Kaunas 1924, kaina 7 litai. 4V skyrius: Bangų mokslas. V skyrius: Garsas. 180 pusl. su 50 pieš. Kaunas 1924, kaina 7 litai. R VI skyrius: Sviesa. 298 pusl. su 223 pieš. Kaunas 1925, kaina 12 litų. VII skyrius. Magnetizmas ir elektra, 466 pusl. su 350 pieš. Kaunas „ 1926, kaina 20 litų. Dr. A. F. Hollemaw'as, Amsterdamo universiteto chemijos profesorius: O r- ganinės Chemijos Vadovėlis. Į lietuvių kalbą iš septynioliktojo patobulinto leidimo vertė 4. Purėnas. 461--XV pusl. Kaunas 1925, kaina 25 I. Prof. Schmeilio gamiamokslio veikalas: Augalų anatonija ir fi- ziologija. Prof. D-ro O. Schmeil'io darbais naudodamies mokyklai pa- ruošė D-ras M. Franke ir prof. D-ras O. Rabes, Vertė V. Vilkaitis. Tekste daug piešinių. 64 pusl. kaina 1 It. 50 cent. Prof. Pr. Jodelė: Geologiniai tyrinėjimai technikos žvilgsniu su Lietuvos geologijos - daviniais ir šulinių gręžiniais. 108 pusl. Kaunas 1922, kaina 1 litas. J. Kriščiūnas, Geologijos ir mineralogijos vadovėlis su kristolografijos priedu. Aukštesniųjų mokyklų kursas 146 pusl. 146 pieš. Kaunas 1921, kaina 1 litas. 3 A. Jališias: Trys garsiausieji matematikos klausimai 132 pusl. Kaunas 1924, kaina 5 I; 50 c. Žemės Ūkio Ministerijos leidiniai. Veier. gyd. Konradas Aleksa, Trumpa naminių gyvulių fizio- 1ogija. 217 pusl. su 157 pieš. Kaunas 1924, kaina 10 litų. Si. Masiauskiss Augalų kenkėjai ir kova su jais. Laukų, sodų, daržų ir grūdų sandėlių gadintojai (vabždžiai ir grybeliai) 114 pusl. su 57 pav. Kaunas 1925, kaina 3 I. 50 cent. R. Hillmann'o ir A. Wolschne“io Trumpas zoologijos vado- vėlis ūkio mokykloms paruoštas. Iš 4-jo leidimo vertė J. M. Užupis 133 pusl. su 147 pav. Kaunas 1925, kaina 5 litai. Kl. Skabeika: Dirvožemis. Nurodymai, kaip dirvožemis susidarė, jo sudėtis, savybės ir rūšys. Su daugeliu paveikslėlių. 136 pusl. Kaunas 1925, kaina 5 litai. Ig. Končius ir V. Ruokis Palangos kraštas. Palangos kraštui pa- žinti medžiaga. Su paveikslais, diagramomis, žemėlapiais, protiliais. 156 pusl. 66 pav. Kaunas 1926, kaina 8 litai. Ur. Vilhelmas Kochas, Zuvivaisos pagrindai. Vertė Povilas Mikšionis. Redagavo ir Lietuvos vandenų žuvų suskirstymą paruošė A. Ron- domanskis. 268 pusl. su 217 pav. Kaunas 1926, kaina 7 litai. Agr. J. Strazdas, Daržovių auginimas. 276 pusl. su 197 pav. Kaunas 1925, kaina 8 litai. : Iš Liusto vertė agr. B. Miknevičius Vadovėlis ūkininkams. 227 pusl. su 88 piešiniais ir daugybė lentelių. Kaunas 1924, kaina 3 litai. P. G. Aliuchov'as: Naminių gyvulių gydymas. Iš rusų kalbos vertė Dotnuvos Z. Ū. Technikumo mokinių grupė, redagavo K. Aleksa. 435 pusl. su paveikslais. Kaunas 1924, kaina 8 litai. Inž. K. Reisonas Zemės Ūkio Statyba. Lietuvos tautiniai moti- vai paruošti prof. arch. V. Dubeneckio ir dail. P. Galaunės. 254 pusl. in 40 su 357 brėž. Kaunas 1926, kaina 15 litų. Šv. Kazimiero Draugijos leidiniai. J. Murka, Vaikų Darbymečiui. V knygos. Gamta ir namai Pradžios mokyklos IV skyriui. 146 pusl. su 117 pav. 1926, kaina 6 litai. LOGOS FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS Redaktorius Prof. Pr. Dovydaitis, Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulieto Filosofijos skyrius, Siemet išėjo 2 knygos po 8 spaudos lankus (viso 256 pusl.) kaina abiejų 20 It-- Dar galima gauti ir praeitų metų komplektų šiąja kaina. 1921-22 m. (dvejos knygos) kaina 10 litų 1923 m. (vienerios knygos) „10 „ 1924 m. (dvejos knygos) „11 1925 m. (dvejos knygos) „ 15 , Sukrautas Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne Kaune. . „Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, lakšto gatvė Nr. 2.